Rugpjūčio 13 dieną, penktadienį, birštoniečiai ir kurorto svečiai, dalyvavę Lietuvos kultūros tarybos ir Birštono savivaldybės remiamo projekto „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“ renginyje, prisiminė visuomenininką, rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską, pažvelgė į XX a. pradžios Birštoną jo akimis ir širdimi.
Labai gražiai, širdingai, lyg geriausią draugą, rašytoją pristatė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius. Jo dėka sužinojome įdomių faktų ir gyvenimiškų istorijų, kurios siejasi su svarbiais Vienuolio gyvenimo ir kūrybos įvykiais. Savo pranešime svečias kalbėjo apie rašytojo gebėjimą tiksliai matyti ir atvaizduoti tikrovę. Tai lėmė jo patirtis būnant pirmuoju ir vieninteliu karo korespondentu. Dėl šių savybių rašytojo straipsniai visuomenėje stipriai rezonuodavo, turėjo įtaką, buvo puiki reklama Birštono kurortui. Taigi, ir aktorės Olitos Dautartaitės oratoriškai, ekspresyviai skaityti rašytojo publikuoti straipsniai apie poilsį Birštone neliko nepastebėti. Juose Antanas Žukauskas-Vienuolis mini, kad pirmą kartą Birštone apsilankė 1926 m. Tuomet, kaip jis sako, Birštonas jį savais vandenėliais taip pagydęs, kad ištisus aštuonerius metus nereikalavo jokio remonto, todėl geru žodžiu minėjo ir kitiems piršo. Savo tekstuose autorius labai gailėjosi, kad kai kurie lietuviai pernelyg išlepinti ir bodisi Birštono kurortu. Paminėta, kad jiems trūksta pramogų, tačiau pačiam rašytojui, kaip ir „kitiems gamtos ir gimtojo krašto mylėtojams, Birštonas – neišsemiama gražių naudingų sielai ir kūnui pramogų vieta“.
Iš šių dienų perspektyvos, kaip teigė Tautvydas Kontrimavičius, Vienuolį galima vadinti kultūrinio turizmo pradininku Lietuvoje. Rašydamas apie įvairius kurortus, jis nuolat apgailestaudavo, kad juose per mažai kultūrinės programos, nesuteikiama peno sielai. Vien dairytis į kraštovaizdį – tarsi savaime aišku, bet rasti krašto legendų, ypatingų istorinių vietų – tai jau kultūrinis turizmas. Jo tekste apie Birštoną galima pastebėti gebėjimą kurpti magiškas, užburiančias istorijas apie miestą. Vien ko vertas jo pasakojimas apie saulei nusileidus šile atbundantį miškinį, kuris ima pūsti savo dūdelę:
„Iš pradžių jis pučia nedrąsiai, vis užsikirsdamas vis kažin ko pasiklausydamas, bet kai Nemunan sužiūra iš dangaus milijonai žvaigždžių, miškinis įsidrąsina ir tralialioja tralialioja taip gailiai, taip melancholiškai, kad, regis, jo dūdelės garsai pasiekia ir pačias kiečiausias širdis. O tralialioja jis iš meilės: mat kartą, pakedenęs samanas, pamatė jis prie Vytauto šaltinio gražią mergelę. Pamatė, susidomėjo, susižavėjo, įsimylėjo ir – sudiev senio ramybė.“
Taip ir norisi aplankyti Birštoną, o sulaukus saulės laidos, išgirsti tą stebuklingą tralialiojimą… Ne veltui vakare dalyvavo ir klarnetininkas Valdas Andriuškevičius, kurio muzikavimas sukosi, vijosi aplink rašytojo tekstus, suteikdamas nepaprasto lengvumo ir paslaptingumo. Taip, kaip ir mėgo rašytojas savo veikloje ir kūryboje. Tai išryškino ir sumanus aktorės Olitos Dautartaitės režisūrinis sprendimas – skaityti pasakojimą „Mano krikšto tėvo kumeliukas“, kuris iki sielos gelmių, iki ašarų sujaudino žiūrovus, o išaiškėjus, kad turi biografinių momentų – sukrėtė.
Vakaro metu priminta, kad Antanas Vienuolis-Žukauskas įsteigė pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų – Antano Baranausko klėtelę. Ten jis priimdavo ekskursijas, pasakodavo istorijas. Taip jis stengėsi kurti kultūrinio turizmo tradicijas Anykščiuose. Skatino keliautojus žvalgytis, atrasti aplinkoje gyvenusių žmonių pėdsakus, pasidžiaugti tuo, ką anksčiau gyvenusieji yra sukūrę. Rašytojas teigė, kad sveikatina ne tik aplinka, kraštovaizdis, kurortiniai ištekliai, bet ir žmonių svetingumas, geras žodis, gebėjimas pasidalinti kultūriniais, istoriniais turtais.
Nejučia vakaras per Birštono istoriją, rašytojo gyvenimo kelią, atvedė į savo pačių vidų. Neabejotinai kiekvieno, bent jau daugelio, širdyje sukirbėjo klausimas: „O kiek aš esu svetingas kurortaujantiems, koks mano indėlis į miesto įvaizdį, ar tinkamai jį reprezentuoju? Kiek gydančių frazių esu ištaręs?“
Ledina Tamošiūnienė
