Angeliški nerūpestėliai – vaikystės dienų atgarsiai

Taip jau atsitiko, kad į Ilonos Kalibatienės „Nerūpestėliai“ parodos atidarymą pavėlavau. Dar nebuvau mačiusi eksponatų, tačiau mane tarsi magnetas traukė pažiūrėti į tuos angeliškai vaikiškus dirbinėlius.

Ir štai, aš prie stendo. Apstulbusi žvelgiau į mažus žmogučius ir man iškilo akyse mano vaikystės epizodai, tokie mieli sielai, kad autorė tarsi buvo mačiusi mane tuomet…

Gal kam ir keistai atrodys, bet atmintyje iškilo epizodas, kad aš guliu pievoje ir kramtydama ilgą smilgos kotelį stebiu besiilsinčią karvių bandą. Dangumi ridinėjasi saulė, o aš stebiu ne tik galvijus, bet ir be garso slenkančius debesis, kurie virsta tai avytėmis, tai kamuoliukais, tai dar kokiu nors gyvūnėliu. Akyse laimė, o veide svajingas nerūpestingumas, būdingas tik vaikams.

O dar kitas – atsirėmusi rankomis sėdžiu ir mataruoju kojomis. Kaimynas, eidamas pro šalį šelmiškai nusišypsojęs paklausia: „Tai ką, ant žemės krašto sėdi?“ Ir tikrai, labai dažnai, jau būdama suaugusi, taip mėgstu atsišlieti nugara ir tabaluoti kojomis. Tai manasis žemės kraštas, lydintis visą gyvenimą…

Mieli tie nerūpestėliai, kiekvieną nukeliantys į atsiminimų jūrą ir atidarantys slapčiausias prisiminimų kerteles.

Apie autorę

Ilona Kalibatienė gimė Panevėžyje 1969 metais, baigė Alytaus 2-ąją vidurinę mokyklą ir mokėsi Alytaus dailės mokykloje, kurioje keramika ir susižavėjo. Baigė Vilkijos Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniąją amatų mokyklą. Dailę studijavo Šiaulių universiteto menų fakultete. Dirba Alytaus jaunimo centre dailės studijos „Vingiorykštė“ vadove, taip pat Alytaus dailiųjų amatų mokykloje amato mokytoja. Priklauso Lietuvos dailės ugdytojų draugijai, „Baltos varnos salonui“.

Susitikus su autore, nesinorėjo nieko klausinėti. Jos veidas sakyte sakė, jog ji – suaugęs vaikas, šelmiškai besišypsantis viduje ir tramdantis norą padaryti kažką nerūpestingai vaikiško.

Gal tik taip savyje besigrumiant dviems vidiniams jausmams – vaiko ir suaugusio – gimsta darbai, kuriems lemta mus džiuginti, lepinti ir nukelti ten, kur augome, kokie buvome.

Ir ne veltui Ilona savo pristatyme yra parašiusi: „Keliones galima palyginti su vandeniu, kuris turi tekėjimo galią, kur kaita energijai leidžia ne tik neužsistovėti, bet atšviežina, suteikia jėgą, moko ieškoti ir pamatyti“.

Ir tai viską pasako. Mokėjimas atsigręžti ir pamatyti tą vaikišką nerūpestingumą, mokėjimas tapti vaiku ir suteikia kūrybinės galios, kurios vaisiai – šie nuostabūs Ilonos nerūpestėliai, nešantys gerojo angelo skleidžiamą apsaugos ir meilės dvasią.

Vilija Čiapaitė