Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejus šį kartą pakvietė į susitikimą su kraštiete Aldona Ruseckaite ir jos naujuoju biografiniu romanu „Dūžtančios formos“. Kaip žinia, rašytoja mus jau pradžiugino įsimenančiomis knygomis apie Maironį („Šešėlis JMM“) ir Žemaitę („Žemaitės paslaptis“).
Pristatydama naująjį biografinį romaną – gyvą, jautrų Vytauto Mačernio paveikslą knygoje „Dūžtančios formos“ – autorė prisipažino, jog ir trečioji knyga mus nukelia į Žemaitiją, ir pažadėjo, jog ateityje sugrįš ir prie savo krašto šviesuolių.
Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl Vytautas Mačernis sudomino muziejininkę, rašytoją, poetę? Autorė prisipažino, jog naršydama, studijuodama ir rinkdama medžiagą apie jaunąjį mąstytoją, filosofinį poetą ir tragiškai pasibaigusį jo gyvenimą, ji be galo tuo susidomėjo. Nors jis gyveno labai trumpai, tačiau Lietuvos istorijoje paliko gilų anspaudą ir, pasak A. Ruseckaitės, tiek darbų, jog kitam reikėtų dirbti ilgus metus. Norisi pabrėžti, jog Vytautas Mačernis mums liks amžinai jaunas, nes žuvo vos dvidešimt trejų metų, bet jo poezija tvirtai įsiliejo į XX amžiaus lietuvių poezijos klasiką. Daugelį domina ne tik jaunojo rašytojo kūryba, bet ir jo sudėtingas gyvenimas, jausmų ir meilės peripetijos.
Autorė pasakojo apie V. Mačernio gyvenimą jo gimtojoje Šarnelėje, jo matymus, nuojautas, ką puikiai išanalizavo, rinkdama medžiagą. Susidaro toks vaizdas, jog pati A. Ruseckaitė gyveno savo personažu ir pajuto jo kūrybos vizijas, išgyveno neįvykusias vedybas. Į tarpsnius, kurie buvo tarsi tuštuma, puikiai įsijautusi įpynė gyvenimiškus vaizdinius.
Be to, pasak autorės, iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas. Būtent tokį V. Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Poetas labai vertino mokslą. Baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo, o nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto Teologijos – filosofijos fakultete anglų ir vokiečių kalbas. Priklausė „Šatrijos” draugijai, vienijusiai kūrybiškus katalikiškos pakraipos studentus. Be to, jis mokėjo 7 kalbas.
Poeto giminės ir biografai, pasak autorės, teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios jis buvo prisirišęs. Gal dėl to V. Mačernis ir buvo, kaip sakoma, kitoks… Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą…
A. Ruseckaitė daug dėmesio skyrė ir sužadėtinei Sofijai (tikroji pavardė – Bronė Vildžiūnaitė). Ji pasakojo, jog daug bendravo su B. Vildžiūnaite, rėmėsi jos atsiminimais, mylimojo rašytais laiškais. Bronė globojo Vytautą, vertino jį kaip poetą.
Beje, poezijos kūrinius Mačernis rašė jau nuo devyniolikos metų, o susibūrimuose įspūdingai juos deklamavo. Mylimoji jautė pareigą jį globoti, padėti kasdienybėje, nors jos artimieji nepritarė tam. Po poeto mirties daugelį dešimtmečių ji saugojo Vytauto rankraščius, jai rašytus laiškus, keletą daiktų. Knygos užsklandoje autorė yra parašiusi: „V. Mačernio meilės laiškus ir leidimą tuoktis B. Vildžiūnaitė į muziejų atidavė tik 2016 metų rudenį…”
Sugrįžę prie pasakojimų sužinome, jog 1944 metų rudenį, artėjant Rusijos okupacijai, Vytautui buvo iškilusi dilema – emigruoti ar likti? Ta tema buvo svarstoma su draugais, kurie slapstėsi Mačernių sodyboje. Tai menininkai Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis, Telesforas Valius. Apie jų buvimą smulkiau pasakojo ir autorė. Paskutinę savo gyvenimo dieną Vytautas ruošėsi pasitraukti kartu su Donatu, tačiau delsė išvykti be mylimosios. Tačiau likimas taip surėdė, jog lemtingais 1944 metais Žemaičių Kalvarijos pakraštyje, važiuojant vežimu, į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo vaikino gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą.
Poetas buvo palaidotas…
Daiva Škelevaitė, skaitydama ištraukas iš knygos ir eiles, sujaudino, sujaukė, sudomino, nes jaunojo ir talentingojo Vytauto Mačernio gyvenimas bei kūryba daugeliui sukėlė stiprių emocijų antplūdį…
