Nubėgančios šventės palieka tokius pėdsakus, kokio svorio tavo metų darbai. Paraginti rašyti, nusprendėme šį kartą papasakoti apie jau ne pirmus metus vykdomas gerumo akcijas. Veiveriuose jų šiemet gausu kaip niekad. Štai „Grožio namų“ moterys, nuvykusios į Pagynės vaikų namus, ne tik papuošė vaikus naujomis šukuosenomis, bet ir padovanojo jiems labai gražią bendravimo dieną. Ne viena dešimtis namuose numegztų vilnonių kojinių išvyko į Maltos Ordino globojamų žmonių namus. Padovanota daug eglučių, kad Kalėdų Senelis turėtų kur dovanėles padėti… Išpildyta ne viena Svajonė.
Ir mes, Veiverių seniūnijos, bendruomenių atstovų grupelė, prieš šventes vėl skubėjome sausais seniūnijos keliais ir duobėtais keliukais. Nebuvo nei slidu, nei didelių pusnių, kaip pernai. Teko gauti lietaus, o vakare, prieš visiems išsiskirstant, nusileisdama skaisčiai švietė saulė. Linkėdami vieni kitiems ramių švenčių, mįslingai šypsotis nenustojome, nes, kaip ir pernai, buvo šilta ir gera.
Neplanavau girti mūsų už šiuos darbus, bet buvome taip gausiai apdovanoti tikėjimu ir gerumu, kad negaliu nutylėti. Šiais metais nuo dar gausesnio būrio seniūnijos gyventojų nuvežėme linkėjimų. Veiverių ir Skriaudžių skautai, Socialinės ir darbo ministerijos bei bendruomenės paremti, jau 14 kartą nuvykome į Kalvariją ir estafete iš Lenkijos skautų perėmėme Betliejaus Šviesą. Ši akcija kasmet laukiama Veiveriuose ir, tapusi tradicine, buvo labai gražiai priimta bažnyčiose. Gerb. klebonas Kęstutis Vosylius pasirūpino, kad Carito žvakeles į namus galėtų parsinešti kiekvienas, apsilankęs Šv. Liudviko bažnyčioje. Už paaukotas lėšas klebonas nupirko ir atnešė tokią gausybę vaisių ir saldumynų, kad kartu su moterų pyragais ir Danguolės kalėdaičiais vos betilpo į paruoštus krepšelius. Kartu su gardžiomis dovanomis keliavo ir Janinos – Magdės numegztos kojinės.
Seniūno vairuojamas automobilis laukų ir pamiškių keliukais važiavo pilnutėlis, pusę kelio dėžes, pilnas dovanų, kartu su seniūnijos socialinėmis darbuotojomis laikėme ant kelių. Per visą dieną pasibeldėme į 33 duris. Pasidžiaugėme, kad tik vienos durys neatsidarė – matyt, giminės šventėms pakvietė pasisvečiuoti. Pradžiugome išgirdę, kad vienai senolei dar tik 90 metų ir anksti jai linkėti sveikatos. Jei ne silpnas regėjimas, ji ir durų taip stipriai nerakintų. Pažadėjome lankytis ir sveikatos palinkėti po dešimtmečio. Pradžioje nedrįsdavę atverti po keliais užraktais užsklęstas duris, vieniši, su viltimi laukiantys švenčių senoliai be galo džiaugėsi klebono siųstais linkėjimais. Jei galėčiau šypseną, kuri nušviesdavo veidus išgirdus, kad atvežėme Dievo pyrago, perkelti į puslapį, nušvistų visas laikraštis. Neaprašysim visos kelionės ir nesugebėsime perteikti vienos senolės baimingų žodžių, pamačius mūsų būrelį: „Ar manęs nemušite?“. Tai įmanoma tik pajusti.
Kiek nedaug gyvenime reikia. Jei vienišas žmogus šalia, suteikite jam tik dėmesio – ir tavo šventės bus džiugesnės bei gyvenimas šviesesnis. O ar ne to mes kasmet Kalėdų Senelio prašome? Ačiū visiems, prisidėjusiems tiek šiemet, tiek praėjusią žiemą. Ačiū, kad leidžiate būti Jūsų visų draugėje.
