Vacys Staknys
kvitrina.com
Sveikatos apsaugos ministerijos klerkai, o kartu ir Vyriausybė, neatsižvelgdami į tai, jog Covid-19 pandemija parodė, kaip svarbu rajonuose turėti stiprias ligonines, nutarė grįžti prie Aurelijos Verygos projekto atimti iš rajoninių ligoninių galimybę teikti aktyviąsias paslaugas ir paversti jas slaugos prieglobsčiais, paliekant žmonės be realios pagalbos ir nukreipiant visus pacientų srautus į penkis medicininius monstrus. Ir nesvarbu, kad ten eilės ir susisiekimas sudėtingas. Bet užtat žmonės, anot projekto autorių, gaus „kokybiškas ir saugias“ paslaugas.
Pertvarkos stūmėjai siūlo savivaldybėms kurti Bendruomenės sveikatos centrus ir po jų stogais sutelkti visą pirminės sveikatos priežiūrą, slaugą, pagalbą namuose, vieną kitą aktyvią paslaugą ir tada gauti finansavimą. Taip pat savivaldybės gali priimti į ligoninių dalininkus Valstybės institucijas arba susaistyti savo veiklą įvairiomis sutartimis su kitomis ligoninėmis ir tada taip pat gaus finansavimą. O jei bus noras likti prie dabartinės padėties – lieki be finansavimo. Štai tau ir savanoriškas apsisprendimas.
Nors įvairių įmonių ir įstaigų centralizacija šalies mastu regionams nedavė jokios naudos, o tik situaciją pablogino, Vilniuje sėdintys protai vėl lipa ant to paties grėblio.
Visiškai nesuprantama, kodėl ligoninė, kuri turi technines galimybes ir žmogiškus išteklius, negali atlikti paslaugos, kuri yra kokybiška ir patogi žmogui, o verčia kažkur belstis į nežinomybę. Kodėl didmiesčio žmogus yra geresnis už tą, kuris gyvena provincijoje?
Kodėl jis negali, nors yra galimybė, gauti paslaugos vietoje ir priverstas vykti į didmiestį?
Į šiuos klausimus protingos galvos turi vieną atsakymą – žmogui sudaroma galimybė gauti geresnę paslaugą. Ir tada išvis nesuprantama, kas atlieka tą paslaugą – specialistas ar pastatas?
Ir dar vienas pastebėjimas. Rajoninių ligoninių naikinimo sumanytojams visiškai neįdomu, jog skirtingose rajonuose skirtinga situacija. Jie mato tik tai, kas pavaizduota schemose jų popieriuose arba kompiuterių ekranuose.
Prienų ligoninės direktorė Jūratė Milaknienė buvo atvira, jog bendri tinklo pertvarkos principai aiškumo neatnešė. Anot jos, aiškus tik vienas dalykas – nedalyvausi pertvarkoje, lėšų negausi. O visi kiti variantai palieka daug įvairių interpretacijų. J. Milaknienė mano, jog pirmiausiai būtina išsiaiškinti, kokia savivaldybės vadovų ir Tarybos bei Kauno apskrityje organizuojančios įstaigos (Kauno klinikų) nuomonė apie pertvarką.
Covid-19 pandemija parodė, jog Prienų rajono savivaldybėje asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklas yra subalansuotas ir sėkmingai susitvarkė su sudėtinga situacija. Rajone nuo pat pradžios vakcinacijos procesas vyko per pirminės sveikatos priežiūros centrus ir jis buvo sėkmingas.
Kalbant apie Prienų ligoninės statusą būtina pažymėti, jog ji aptarnauja ne tik Prienų rajono, bet ir Birštono savivaldybių gyventojus bei kurorto svečius. Deja, šio išskirtinumo nemato pertvarkos šalininkai. Kaip bebūtų liūdna, bet nesimato, kad ir abiejų savivaldybių vadovai garsiai išsakytų savo pozicijas dėl Prienų ligoninės išsaugojimo ir net aktyvių paslaugų praplėtimo.
Kurorte esančios sanatorijos ir sveikatingumo įstaigos aiškiai yra išsakę poziciją, jog šalia esanti ligoninė – saugumo garantas. Bet rajonų ligoninių naikinimo šalininkams verslininkų nuomonė nelabai rūpi. O gal nerūpi ir čia gyvenančių žmonių nuomonė, nes ir dabar visi gerai žinome, ką reiškia nuvykti į Kauno klinikas ir kaip svetingai ten žmonės iš rajonų priiminėjami.
A. Veryga pamatęs, jog Seime jo rajoninių ligoninių naikinimo projektas nepraeis, atsitraukė. Bet perskaičius dabartinės valdžios pokyčių projektą supranti, jog nieko naujo jie nesugalvojo, o tiesiog ištraukė iš stalčių A. Verygos projektą.
Ir dar vienas argumentas prieš rajoninių ligoninių naikinimą. Pandemija parodė, jog žmonių koncentracija vienoje vietoje tik didina viruso plitimą, bet mūsų protingi projektuotojai apie tai pamiršo, nes pinigai svarbiau nei žmonių sveikata. Be jokios abejonės, specializuotos medicininės įstaigos būtinos, bet antrinio lygio medicinines paslaugos būtina teikti ir rajoninėse ligoninėse. Ir, kol neateina „geradariai“ su savo projektais, gyvenimas viską sudėlioja tvarkingai.
Valstybinių įstaigų centralizacija jau pridarė nemažai problemų regionams, todėl ir gimsta pagalbos projektai jiems, kuriamos regioninės tarybos ir taip toliau. Ir tada kyla klausimas – kam sugriauti, o paskui herojiškai atstatinėti?
