Greitai minėsime Sausio 13-osios aukų atminimą, prisiminsime mūsų tautos susitelkimą ir faktinę pergalę kovoje į nepriklausomybę. Šią dieną taip pat negalime užmiršti tų, kurie tarnavo sovietams, vykdžiusiems kruviną agresiją mūsų šalyje. Vienas iš tokių antivalstybinio perversmo organizatorių buvo Mykolas Burokevičius, platforminės LKP CK sekretorius, sovietinės ideologijos profesorius. Po pusmečio, po nepavykusio pučo, jis bėgo į Baltarusiją. Tačiau Lietuvos valstybės specialiosios tarnybos jį kartu su Juozu Jermalavičiumi sėkmingai susigrąžino iš kaimyninės šalies. Abu turėjo atlikti pelnytą bausmę už piktybinį kenkimą Lietuvos valstybei.
Jiezno gimnazijos mokytojų bendruomenė šį sovietizmo, motininės Lenino-Stalino partijos fanatiką spėjo pažinti dar sunkiais 1949 metais.
Dar tebevyko žiaurūs trėmimai, aidėjo partizanų šūviai, buvo atsisakoma stoti į kolūkius. Jiezno turgaus aikštėje buvo niekinami nužudytųjų laisvės kovotojų kūnai. Dar viešai skambėjo Tautiška giesmė, kuri tuo metu atrodė kaip savotiška laikmečio parodija.
Jiezno gimnazijos mokytojai buvo muštruojami vykdyti stalinistinę kolektyvizaciją. Mokytojas turėjo kolūkiečius raginti stoti į kolūkius, vykdyti pyliavas ir kitas prievoles.
1949 m. rugsėjo 28 dienos Jiezno gimnazijos pedagogų tarybos posėdis
Posėdyje dalyvavo tuometinis, jau ketvirtas nuo 1944 m. Rugsėjo, mokymo įstaigos vadovas direktorius Petras Lisas, mokymo dalies vedėjas Juozas Marcinkus, mokytojai Paulauskaitė, Tervydaitė, Gelžinienė, Steikūnas, Grinkevičius, Gobis, Gelžinis, Ribinskaitė, Talačka, Pempė, Buzevičius, Bagdonas, Visockas, Marcinkienė, Tubutytė, Mieldažytė, Andziulis, vyr. pionierių vadovė Butauskaitė, LKP(b) Prienų apkomo sekretorius drg. Sinica ir LKP(b) Propagandos skyriaus atstovas drg. Burokevičius (KAA, f.R-1099, ap.1, b.6, p.249).
Posėdyje buvo svarstoma „Kavarsko progimnazijos mokytojo Didžianekio laiškas apie visuomenines mokytojų pareigas didžiosios šių dienų statybos, kolūkių statybos kompanijoje“ (Ten pat). Galima spręsti, kad dauguma iš reikalo, o ne iš įsitikinimų, pritarė laiške išdėstytoms mintims:
„Po jų pasisakė LKP(b) atstovas drg. Burokevičius. Jis iškėlė du motyvus: visuomeninį mokytojo darbą ir jo reikšmę ir mokytojo vaidmenį auklėjant jaunąją kartą proletarinio internacionalizmo dvasia. Kalbėtojas ragino mokytojus dirbti visuomeninį tarybinį darbą ir kovoti su vietiniu lietuviškai vokišku nacionalizmu ir amerikonišku kosmopolitizmu. O kad šiuos jam skirtus uždavinius įvykdytų, mokytojas privalo apsišarvuoti marksizmo leninizmo mokslu, būti drausmingas ir neskęsti prieštaravimuose“ (Ten pat).
Galima sakyti, kad šio fanatiško sovietinio ideologo žodžiai tarsi išpranašavo tą didelę sovietinio ideologizmo audrą Jiezno mokytojų kolektyvui. 1954 m., sovietiniam saugumui atskleidus pogrindinės moksleivių organizacijos „Jaunieji Lietuvos partizanai“ veiklą, įvairiuose posėdžiuose buvo tarsi nubrauktas ilgametis mokytojų darbas. O tolesnis ilgametis nuoseklus darbas buvo valdžios nepastebimas. Padėtis pasikeitė tik 1963 m., kada tuometinei Jiezno vidurinei buvo suteiktas pavyzdinės mokyklos vardas. Ideologiniai varžtai išliko, tačiau mokinio širdyje jie buvo švelninami šaunių, atsidavusių mokytojų darbu.
O Mykolas Burokevičius? Jis jau už istorijos orbitos. Deja, buvusius funkcionierius, atėjusius iš LTSR, dar pastebime. Jie dar dažnai mitinguoja, tuščiažodžiauja, neturėdami savų, gaudo senas idėjas, jie dar bando karaliauti, paminti kitų žmonių mintis ir idėjas, užmiršti demokratinius
principus. Jie – savęs pagarbinimo, rangų, mitingų, demonstracijų, šabloniškų „brendo“ pasisakymų pilotai. Bet ar ilgam?! Ateitis tikrai priklauso patriotiškam, pragmatiškam, nepolitizuotam jaunimui.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
