Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Jos gyvenimas pilnas netikėčiausių įvykių, palikusių atspaudus eilėse. Visuma – nuostabūs posmai, kurie išliks mumyse, kaip švyturėliai, leidžiantys suvokti gilių jausmų Tėvynei, artimam žmogui ir meilei peripetijas. Eilės dainavo jos širdies dūžius, karts nuo karto primindamos, kokie vingiai jai pasitaikė gyvenimo kelyje.
Pati poetė išgyvendavo kiekvieną dieną ir tarsi himną tai išliedavo savo eilėse. Jos begaliniu menišku naivumu daugelis pasinaudojo savo tikslams pasiekti, nes ji į viską žiūrėjo tik per savąją dvasinę prizmę, ir už tai teko kentėti. Niekas nesupras, kas darėsi jos širdyje, ką išgyveno, kaip jautėsi. Kiekvienas matė tai, ką norėjo matyti… Tačiau poetės palikimas išliko, išliks ir bus perduotas ateities kartoms. Tai eilėraščiai… Kiekviena eilutė mums brangi, nes tai žmogus, kuris mums taip ir bus Lietuvos lakštingala, apdainavusi tai, kas brangiausia.
Eilės, parašytos laikotarpiu, kurio pasekmės vis dar spaudžia ašarą, poetei, manau, buvo kaip auka, kad išliktų. To niekas nesuvoks, nes nėra, ką paklausti, o ir pati S. Nėris savo didžiąsias paslaptis nusinešė į kapus… Tad, ar verta gręžiotis atgalios ir, neįžvelgiant pačių gražiausių gyvenimo prošvaisčių, matyti tik tai, kas purvina? Kaip persakė Aldona Ruseckaitė Jono Aisčio žodžius „Mes buvome nuostabi karta“, turėdama galvoje visus to meto rašytojus ir poetus. Tie žodžiai pasakė labai daug ir nuoširdžiai, neišskiriant ir poetės S. Nėries. Juk galėjo būti ir kitaip, jei būtų, jei nebūtų…
Tačiau aš noriu pasidžiaugti širdingu ir jaukiu vakaru, kartu su žmonėmis, kurie skaitė poetės eiles, nunešusias į dar mokyklinius laikus, kuomet didžiavomės prieš klasę skaitydami būtent S. Nėries eiles. O čia, žvakių apšviestoje patalpoje, buvo padeklamuotos pačios gražiausios sielos išdainuotos eilutės.
Roma Zdanavičienė ir Onutė Gratulevičienė dainavo mums gerai žinomas eiles, Dalia Banienė, Rasa Jakubavičienė, Regina Aleksandravičienė ir renginio vedėja Daina Zdanavičienė nukėlė mus į pasimatymą su žmogumi, kuris visa siela atsidavęs tiems, kuriuos mylėjo.
O pabaigai – S. Nėries „Pabučiavimas“…
„Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis –
O galinga pagunda! – ir šventieji suklumpa…
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji kaip vergė prie tavęs naktį dieną rymos.
Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti… nes žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!“
Vilija Čiapaitė
S. Nėris – pati talentingiausia Lietuvos poetė. Nežinau kito poeto, kurio eilės lietųsi kaip muzika. S. Nėrį galima lyginti su Čiurlioniu. Čiurlionio paveikslai „skamba“, ir S. Nėries eilės „skamba“ kaip muzika. Ne veltui beveik visos eilės yra virtę dainomis. Nepaisant trapios ir muzikalios sielos, S. Nėries poezijoje ryškiai matosi poetės ir žmogaus pozityvi mąstysena, kova už gėrį ir laisvę nuo išnaudojimo. Tai poetė, kurioje nepaprastai tvirtai derėjo talentinga poetė, stiprus ir pozityvus žmogus ir labai graži moteris. Toks derinys ne dažnai pasitaiko. Apmaudu, kad iki 2007 m., kol buvo gyvas S. Nėries sūnus skulptorius S. Bučas, Lietuva taip ir nesugebėjo įvertinti S. Nėries, nes iki to laiko jos sūnus S. Bučas dar buvo išsaugojęs poetės dienoraščius, apdovanojimus ir kitas vertybes. Ir labai gaila, kad nei poetei, nei jos sūnui taip ir neatsirado deramos vietos Lietuvos kultūriniame pavelde.
S. Nėries poezija visada turi gilią mintį ir prasmę:
VIENOJ
Nakties bare šoka mergos,
Tokios laibos, tokios tiesios,
Kad gilioj palėpėj vargas,
Tokis juodas, tokis liesas.
Nudažytos lūpos šiepias,
Akys meilę džiaugsmą žada,
Kad širdis skurdžioj palėpėj
Miršta nuo kančios ir bado.
Et, negaila tuščio juoko!
Tik širdies jaunutės gaila;
Bet juk sidabru užmoka
Ir už juoką, ir už meilę.
Rausvas vynas — kraujas šiltas,
Lankstos mergos — grakščios, jaunos.
O paskui… gal aukštas tiltas
Ir Dunojaus bangos sriaunos.