Prienų rajono socialinių paslaugų centras – antrieji namai tiems, kam reikalinga ne tik meilė, dvasinė ramybė, bet ir visų mūsų parama. T
ai namai, kuriose centro lankytojai nuo pat ryto mokosi gyvenimo pamokų – malonių ir svarbių. Nesuklysiu sakydama, jog tai – tikrojo gyvenimo mokykla, kaip ir mokinukams, žengiantiems pirmuosius žingsnius savarankiško kelio link.
Vis dėlto, Socialinių paslaugų centras – tai kitokio pobūdžio mokykla. Čia mokomasi visko: nuo maisto gamybos, higienos, dainavimo, rankdarbių iki meilės aplinkiniams.
Pačių centro lankytojų artimiausieji žmonės – tėvai ir giminaičiai – džiaugiasi šia įstaiga, nes į ją skubantys jų vaikai, globotiniai jaučiasi saugūs. Jie žino, jog pamokas, kurias čia gauna, bus galima pritaikyti ir kasdieniniame gyvenime. Tuo laiku, kai jie mokosi gyvenimiškų vingrybių, artimieji gali bent trumpam pailsėti, susikaupti. Ne visi supras, ką tai reiškia, ir tik tie, kurių atviros širdys, supratimas ir matymas daugiau nei regi akis, gali suvokti šio centro darbuotojų darbo subtilumą, reikalingumą.
Kaip minėjo centro direktorė Aurelija Urbonienė, kiekvieno dėmesys skatina naujiems darbams. Tai didelės meilės ir supratimo išraiška.
Kai kiekvienam, atėjusiam į Adventinę popietę, buvo padovanotas centro lankytojų rankomis pagamintas žibintas, buvo pasakyti žodžiai: „Kad Kūčių vakarą rastų kelią į Jūsų namus, į Jūsų širdis, į Jūsų delnus gerumas, meilė ir ramybė”. Žibintai su degančiomis žvakutėmis smagiai degdami skleidė gėrį ir švelnumą, kuris sujungė visus į vienumą.
Centro lankytojai kartu su mokiniais dainavo dainą, kuri dar glaudžiau sujungė vienu ritmu plakančias širdis. Tai daina ,,Tuk, širdele, tuk, tuk…”
Perduosiu šventės vedėjos padėkas tiems, kuriais ji ir centro lankytojai džiaugiasi – Alvydui Vaicekauskui, Prienų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai Eugenijai Sadauskienei. Nuoširdus ačiū Juozo Palionio labdaros ir paramos fondui, UAB ,,Vaidoma“ vadovui Vaidotui Marcinkevičiui. Negalima jų nepaminėti, nes centro lankytojams padovanota išvyka į Valdovų rūmus ir Užutrakio dvarą suteikė didžiausią džiaugsmo akimirkų puokštę. Ir „Senukų labdaros ir paramos fondo“ atstovams, UAB ,,Alavinos“ direktoriui Gintui Danilevičiui ir Albinai Tankevičienei, Jolitai Marčiulionienei ir Rimvydui Kižiui, laivo ,,Justina“ savininkui Vladui Raišiui, Birštono muziejaus darbuotojams ir Prienų krašto muziejininkams, Nemuno kilpų regioninio parko Birštono lankytojų centro specialistei Ramutei Milušauskienei, ūkininkei Magdalenai Balčiūnienei, Gediminui Olsevičiui, Prienų girininkijos darbuotojams, Maisto banko atstovei Karolinai Puidaitei Railei, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriui Jogimantui Džordanui Aksenavičiui, spaudos atstovams, Nyderlandų labdaros ir paramos fondui ir jo atstovams Juditai ir Wilbertui Louwers bei Laurent Henri Nouwen, švedų Lions klubui, kuriems tarpininkavo Naujosios Ūtos bendruomenės atstovė Regina Žvirblienė.
Bene didžiausios padėkos sulaukė centro lankytojų tėveliai, nes jų didelės meilės ir nenuilstamos kantrybės dėka vaikai kasdieną sužino ką nors nauja, centre lavinasi, auga, tobulėja.
Be rėmėjų ir jų nuoširdaus dėmesio, kuris skatina naujiems darbams, būtų be galo sunku. Tačiau pati didžiausia padėka, manau, turėtų būti patiems centro darbuotojams, kurie negailėdami laiko, jėgų, begalinės meilės ir pasiaukojimo savo lankytojams atlieka darbą, vertą viso pasaulio gėlių, žvaigždžių…
Klausydama dainuojančių romansus senjorų ir žvelgdama į laimingus lankytojų veidus, prisiminiau labai asmeninius dalykus. Tai tarsi susiejama į visumą ir išdavikių ašarų negalėjau kurį laiką suturėti. Tai gyvenimas, kuris verda, ir daugelis net neįsivaizduoja pasiaukojančio tėvų, artimųjų, socialinių darbuotojų triūso, bent minimaliai padedančio lankytojams integruotis į visuomenę, tapti lygiateisiais Žemės gyventojais, kuriems svarbi ne tik motinos ašara, paskatinamasis žvilgsnis, bet ir meilė – visapusiška, nesuvaidinta.
Vilija Čiapaitė