Popietė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje sukvietė tuos, kurie gerbia, myli ir tiki, kad poetas J. Marcinkevičius ir jo žmona Genovaitė giliai įleidę šaknis mūsų krašte ir liko ąžuolu ir liepa, kurie tvirtai susipynę šakomis tarsi trumpam išėjo.
Jų meilė ir bendras požiūris į gyvenimą buvo vienpusis.
Eilės, skirtos mylimai žmonai, tarsi himnas moteriai, kuri jį lydėjo visuose gyvenimo tarpsniuose, guodė suprantančiu žvilgsniu, lengvu šypsniu. O eilės skambėjo taip, kaip ir jų gyvenimas…
Aktorė Dalia Jankauskaitė, kompozitorius Andrius Kulikauskas, birbynininkas Kastytis Mikiška, fleitininkas Andrius Radziukynas taip susipynė į viena, jog rodės, kad Justino ir Genovaitės buvimas susirinkusius sujungė su visuma. Eilės, žodžiai, muzika, skirti tiems, kurie savo gyvenimą pašventė Lietuvai, mūsų kraštui. Tačiau gyvenimas negailestingas. Jautrią poeto sielą buvo bandoma visokiais būdais nutildyti, įskaudinti, tačiau pečius surėmęs kartu su gyvenimo meile, palydove, vaikų motina Genovaite atlaikė visa tai be jokio triukšmo, be skaudžių užuominų. Tokie jie abu derėjo, kaip ir vieno instrumento stygos, per kurias perbraukus pirštų galiukais, suskambėdavo nuostabiais gyvenimo ir meilės garsais.
Pagerbti Genovaitę Marcinkevičienę atvyko ir plunksnos draugai Vytautas Bubnys bei Elena Kurklietytė. E. Kurklietytė pasakodama žavėjosi Justino ir Genovaitės duetu, kuris visapusiškai derėjo, ir tik įžvalgi rašytojos akis pastebėjo subtilias detales iš gana aktyvaus Marcinkevičių gyvenimo. Pasak jos, tai buvo nuostabi pora, gebėjusi vienas kitą suprasti iš žvilgsnio.
Jei kalbėti apie Genovaitę, tai kalbėti apie juodu, nes tai dvi puselės, kurios neatsiejamos.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir LR Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, gimnazistė, žiburietė, poeto klasės seniūnė Gražina Starkauskaitė – Kavaliauskienė bei daug žmonių, kuriuos Marcinkevičiai sutiko gyvenimo kryžkelėse.
Pats jautriausias susitikimas su Justino ir Genovaitės dukra vis tik ne vienam išspaudė išdavikę ašarą. Jaudulys ir begalinė meilė mamai bei tėveliui, kurie visam gyvenimui išliks brangiausiais žmonėmis.
„Artimo žmogaus netektis sustabdo gyvenimą“, – yra pasakęs ne vienas žymus žmogus, taip ir buvo su Genovaite. Jos kukli natūra niekada neleido kalbėti apie save. Tokia ji ir liks mūsų širdyse – švelniai žvelgianti į žmogų, su kuriuo koja kojon žengė gyvenimo keliu. Jie abu tarsi atsisukę pamoja ranka, sakydami: „…ne sudie Jums sakome, o iki…“
Vilija Čiapaitė
