Myli, nemyli, spjauna, bučiuoja…

Dar iš anų, „blogų“, laikų atsimenu tokį filmą apie pilietinį karą Rusijoje po 1917-ųjų revoliucijos. Galėjau jį jau seniai užmiršt, bet kad jau taip tinka šitiem laikam, kad nė pridėsi, nė atimsi. Tai va, tam filme yra toks epizodas: į kaimą įjoja pulkas raudonarmiečių, o juos pamatęs gudrus valstietis skubiai bruka ant galvos kepurę su žvaigžde ir dūsauja: „Ir vėl valdžia keičiasi…“. Žinoma, šitie žodžiai daug geriau skamba rusų kalba, o kažkuriuo metu jie buvo labai populiarūs, tapę savotišku priežodžiu apie kokias nors netikėtas ir nemalonias permainas. O tokių mūsų laikais – nors vežimu vežk, ir ypač po rinkimų.

Kas nesigilina į mūsų rajono politikų kalbas prieš rinkimus, daug nepraranda. Prižadėt jie prižada aukso kalnus, o jau kai susėda į kėdes, visus pažadus  į šoną ir ima tampyt vadeles ten, kur jiems reikalinga. Pirmiausiai tvirtai „prisilipdo“ prie savęs pareigas, tada, kaip gegužiukas lizde, ima darytis sau ir saviškiams vietą po saule. Žiūrėk, jau kokį skyrių prireikia sujungt ar atskirt, jau koks seniūnas į nelauktą netikėtą pensiją išeina, mat, nesusiprato „kepurę pakeist“, tai yra, į laimėtojų partiją perbėgt. Staiga prisireikia visokių reorganizacijų, restruktūrizacijų ir kitokių „acijų“, o tie viršininkėliai, į kurių kontorą įsisuka permainų vėjas, gali šokt ar nešokt kaip varlė prieš dalgį – jų valdymo dienos suskaičiuotos. Gal nepatiko kažkada kokiam partijos veikėjui, gal nesuspėjo laiku į aukštą postą įtūpusiam veikėjui batų skvernais nuvalyt, o gal kokiai poniutei rankelę netinkamai pabučiavo. O jau ką ką, bet šitokias nuodėmes į valdžią prasispraudę mūsiškiai atsimena. Paklaustum jų, ką jie kokiai apsiašarojusiai pensininkei prieš rinkimus pričiulbėjo, prieš fotoaparatus pozuodami, kuolu į galvą daužyk – neatsimins, bet va, kuris direktorius, vedėjas ar pirmininkas ant nuospaudos pataikė – iki grabo lentos minės ir ieškos progų, kaip atgal vožtelėti ir dar taip, kad nepasirodytų per maža. O pertraukose tarp saldžių keršto planų įgyvendinimo galima ir vieną kitą pagal pareigas priklausantį darbą padaryti, reikia gi tą varganą valstybinę algą nors kiek atidirbti.

Tai ir sakau visiems viršininkams – ne lapelius nuo ramunėlių skabykit savo laimę burdami, o labai atidžiai žiūrėkit, kas į kokią kėdę per rinkimus taikosi, kad laiku „kepurę pakeistumėt“ arba, blogiausiu atveju, kailį į saugesnę vietą išneštumėt. O dar geriau – į dar aukštesnį postą įtūpti ir – kam pyragėliu, o kam botagėliu…

Taip pat skaitykite