1950 m. birželio 20 dieną sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu buvo sukurtas Jiezno rajonas. Jį sudarė dabartinės Jiezno seniūnijos teritorija bei dalis dabartinių Alytaus, Kaišiadorių, Trakų ir Birštono savivaldybių teritorijų. Savo plotu – 676 kv. km – 1950 m. Jiezno rajonas prilygo kaimyniniams Prienų ir Alytaus rajonams ir šiek tiek buvo mažesnis už Kaišiadorių rajoną. Rajonas funkcionavo iki 1962 m. gruodžio 8 dienos, kada jo žemės tapo Prienų rajono dalimi, kitos perleistos Trakų, Kaišiadorių, Alytaus rajonams. Jiezno rajonas, įkurtas kaip represinių struktūrų prieš tautos rezistenciją centras, tapo svarbia Pietų Lietuvos ekonominės plėtros administracine struktūra.
Jiezno biblioteka 1950 m. tapo rajonine. Joje, pasak Elenos Morkūnaitės-Butkevičienės, dirbo trys bibliotekininkai, pati biblioteka iš valsčiaus būstinės persikėlė į dabartines kultūros ir laisvalaikio centro patalpas (J. Žemaitės g.6) (E. Morkūnaitė. Jiezno miesto bibliotekos istorija. Diplominis darbas, V., 1967, p.21-22). 1950 m. „bendras patalpų plotas buvo 60,5 kv. metrų. Bibliotekai priskiriami du kambariai, vienas didelis, o kitas mažesnis. Viename kambaryje patalpinamas knygų fondas, o kitame įrengiama skaitykla.“ (Ten pat, p.22). Įsteigiama taip pat rajoninė vaikų biblioteka.
Trejetą metų iki J. Stalino mirties biblioteka patyrė pastovų bolševikinės ideologijos spaudimą: „Dauguma neteisingai galvoja, kad bibliotekininko darbas apsiriboja grynai techninėmis pareigomis išduoti knygą skaitytojui arba ją priimti. Ne. Bibliotekininkas ne vien techninis darbuotojas, ne mechaniškas knygų išdavėjas. Jis bolševikinės kultūros propaguotojas ir agitatorius“ (M. Žigaitė. Bibliotekininko darbas su skaitytojais. „Lenino keliu“, 1952 m. lapkričio 27, nr.61, p.2). „Ryšium su trisdešimtųjų Lenino mirties metų sukaktimi žymiai padidėjo Lenino raštų pareikalavimas, įstaigų darbuotojai ir mokiniai kasdieną skaito vis daugiau Lenino veikalų. Skaitytojas K. Sipavičius perskaitė dešimt tomų Lenino raštų. Daug veikalų perskaitė A. Valatka, S. Zakarevičius, Daškiejavas ir kiti skaitytojai“ („Lenino keliu“, 1954 m. vasario 27, nr. 2, p.3). Buvusi bibliotekos vedėja A. Pranskevičienė su jumoru prisimena tą praėjusio šimtmečio 6-ąjį dešimtmetį, kada bibliotekininkams šalia darbo buvo siūloma auginti triušius arba per rugiapjūtės atokvėpio minutę prakaituotiems žemdirbiams skaityti „Usnynę“. Nebuvo malonūs telefoniniai pokalbiai su partiniu ideologu Jiezne V. Sučalkinu, kuris komandavo tuose dalykuose, kurių pats neišmanė.
Bet šalia ideologinių štampų jau griežtai pabrėžiami profesiniai reikalavimai susitvarkyti bibliotekas: „Bibliotekos knygų fondai turi būti tinkamai sutvarkyti, knygos tvarkingai lentynose skyriais pagal savo turinį suskirstytos“ (Ten pat). Šiame straipsnyje Jiezno rajoninės bibliotekos vedėja išsakė ir diegiamas bibliotekos veiklos formas: „[…] bibliotekininkas eina su knyga, laikraščiu į kolūkio laukus, į kolūkiečio namus, sudomindamas visuomenę bibliotekos darbu, sudaro prie bibliotekos skaitytojų aktyvą ir dirba jam padedant“ (Ten pat). „Bibliotekininkas drauge su skaitytojų aktyvu ruošia skaitytojų konferencijas, literatūrinius vakarus, praveda garsinius skaitymus, knygų apžvalgas, ruošia knygų parodėles, rekomenduojamos literatūros sąrašus, bibliotekinius plakatus, knygų vitrinas, iškarpų albumus ir t.t.“ (Ten pat).
Bibliotekos fondų peržiūra
Padidėjęs Jiezno rajono gyventojų skaičius, auganti moksleivija, pastangos darbo jaunimo mokyklose įveikti buvusį neraštingumą, pirmiausia reikalavo įtaigios, įdomios ir visų skaitomos knygos, o tuo pačiu pačios rajoninės bibliotekos fondų peržiūros. 1949 m. joje jau buvo apie 4000 knygų egzempliorių, tačiau daug buvo net trigubų, keturgubų egzempliorių, daug nereikalingų sovietinės kariuomenės statutų rusų kalba, suplyšusių knygų, niekieno neskaitomų agitacinių brošiūrų. Išsamiai peržiūrėjus 1957 m. bibliotekos fondų kiekis sumažėjo iki 1969 egzempliorių (E. Morkūnaitė, p. 24). Sumažėjo bolševikinės propagandinės literatūros, žemės ūkio, techninės literatūros kiekis. Fondų augimui neigiamos įtakos turėjo ne visiškai vykęs, ne pagal bibliotekos užsakymus vykstantis knygų per bibliotekų kolektorių siuntimas.
Skaitytojų aptarnavimo pokyčiai:
1) 1958 m. prie bibliotekos įsteigta skaitykla („Lenino keliu“, 1958 m. liepos 9 d., 1959 m. balandžio 30 d.);
2) Nuo 1959 m. knygas jau galėjo pasirinkti pats skaitytojas, iki tol parinkdavo bibliotekininkas (P. Pankauskas. Dabar kas kita… „Bibliotekų darbas“, 1960, nr.6, p.39);
3) Enciklopedijų, kitų informacinių ir bibliografinių leidinių įsigijimas bibliotekoje;
4) Knygų ir kitų leidinių gavimas skaitytojui per tarpbibliotekinį abonementą iš Kauno viešosios bibliotekos (E. Morkūnaitė, p.42);
5) Kilnojamųjų bibliotekėlių steigimas kaimuose ir darbovietėse;
6) „Knyga – į namus“. Šeimų aptarnavimo paslauga;
7) 1956-1960 m. abėcėlinio ir sisteminio katalogo įdiegimas skaitytojų aptarnavime.
Bibliotekos renginiai
Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu dauguma renginių buvo stipriai ideologizuoti ir propagavo sovietinį gyvenimo būdą, sovietinę istoriją, kišosi į žmogaus privatų gyvenimą. Vis tik kai kurie literatūriniai teismai pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“, V. Bubnio apysaką „Beržai svyruokliai“ sukėlė nemažą skaitytojų susidomėjimą.
Metodinis darbas
Biblioteka teikė didelę paramą kaimo bibliotekoms Kašonyse, Verbyliškėse, Kisieliškėse, Vėžionyse, Sobuvoje. Dažnai kritikuoti šių bibliotekų darbuotojai, kurie neatsakingai, pro pirštus žiūrėjo į savo darbą, darė pravaikštas. Tai Minkauskas, Rudzianskaitė – Verbyliškėse, Molotokienė – Kašonyse. Jiezno biblioteka organizavo seminarus įvairių žinybų bibliotekoms. E. Morkūnaitė- Butkevičienė aprašo 1961 m. seminarą mokyklų bibliotekininkams, kurio metu darbuotojai buvo praktiškai mokomi vesti dokumentaciją, tvarkyti knygų fondą, aprašinėti knygas ir kt. (E. Morkūnaitė, p. 52).
Jiezno rajono bibliotekos darbuotojai
Jiezno rajono laikotarpiu trumpiau ar ilgiau dirbo 24 darbuotojai. Tačiau ypač reikėtų pabrėžti Elenos ir Marijonos Butkevičių indėlį. E. Butkevičienė – pirmoji Jiezno bibliotekos bibliotekininkė, vedėja su aukštuoju bibliotekininkės išsilavinimu. Šiame darbe ji kruopščiai ir atsakingai triūsė 42 metus. Bibliotekai gerą dešimtmetį savo energijos ir gyvenimiškos patirties atidavė ir jos vyras Marijonas. Iš mokyklinių metų prisimenu šią bibliotekininkų šeimą, kaip nuoširdžius moksleivių bičiulius ir patarėjus, kaip išsirinkti gerą knygą. Už ilgametį gerą darbą LTSR kultūros ministras 1987 m. bibliotekininkę E. Butkevičienę apdovanojo Garbės raštu.
Daugiau kaip 30 metų bibliotekininkystei, iš jų 17 – Jiezno bibliotekai, atidavė pikelioniškė Ada Mickutė-Pranckevičienė. 1976-1981 metais ji dirbo su jaunaisiais skaitytojais vaikų literatūros skyriuje. Sumani bibliotekininkė, įtaigi K. Donelaičio ir kitų kūrybos skaitovė, šauni šokėja ir choristė ir dabar nenurimstanti aktyvistė. Kartu su vyru Jonu dalyvauja įvairių organizacijų, parapijos veikloje. Už profesinę ir visuomeninę veiklą yra apdovanota keliais Garbės raštais ir atminimo ženkleliais.
Janina Bunikienė į biblioteką atėjo 1951 metais. Susikūrus Jiezno rajoninei vaikų bibliotekai, ji buvo paskirta jos vedėja. 1961 m. ji priėmė svečius iš kitų TSRS respublikų, paskleidė gerąją savo darbo patirtį. 1962 m. panaikinus rajoninę vaikų biblioteką, toliau dirbo vaikų literatūros skyriuje, vėliau bibliotekininke pagalbinėje mokykloje internate. Ji bibliotekininke išdirbo daugiau kaip 30 metų. 1961 m. LTSR Kultūros ministerija Janiną apdovanojo garbės ženkleliu „Knygos bičiulis“.
Šių nuoširdžiai dirbusių Jiezno rajono bibliotekininkų triūso dėka buvo duotas reikšmingas startas esminei bibliotekos plėtrai. Knyga tapo jiezniečių draugu. Bibliotekos fondų kiekis per gerą dešimtmetį išaugo nuo 3972 iki 13532 knygų, t.y., 3,5 karto. Pagrindiniai bibliotekos skaitytojai buvo moksleiviai – 39,6%, tarnautojai – 38,3%, kolūkiečiai – 12,4%, darbininkai – 7,5% (nuo bendro skaitytojų kiekio).
Istorikas Vytautas Kuzmickas
