Vargu ar yra Lietuvoje žmonių, nežinančių apie euro atėjimą po Naujųjų. Informacijos nors vežimu vežk – radijas, televizija, spauda tik apie tai ir pasakoja. Tačiau tokia gausa žinių negali sutilpti į galvą, kiekvienas atsimena tai, kas jam svarbu, o daug kas ir numoja ranka: nei mes prašėm to euro, nei mes galim atsisakyt. Tikras force majore.
Tad į Jiezną lapkričio 5-ąją užsukęs Eurobusas ypatingo susidomėjimo nesukėlė.
Vienas kitas praeivis pats stabtelėjo, kitus palapinėje sukiojęsi Aurelija, Rosara, Neimantas ir Algirdas kvietė užeiti, dalino knygeles, euro vertykles. Atrodo, visi viską žino, bet vis dėlto… Atsirado moteris, nemačiusi euro banknotų, kitas panoro sužinoti, kokia gi bus jo alga po Naujųjų. Iš kažkur išdygo ir pokštininkas, susirūpinęs, kaip bus su jo 100 tūkstančių litų, saugiai pakištų po čiužiniu. O kad iš tiesų mažai ką žino apie eurą, pademonstravo pro šalį žingsniavęs jaunas vaikinukas, gimnazistas. Ėmęs atsakinėti į viktorinos klausimus, teisingą atsakymą nurodė tik kelis kartus. Paklaustas, kodėl taip nesidomi, jis mosteli ranka – esą, valstybei, verslo didiesiems ši tema svarbi, o paprasti žmonės kaip gyveno, taip gyvens. Bet, pasirodo, yra ir apgalvotai ateičiai besiruošiančių jiezniečių. Pagyvenusi moteris nustebino pasakydama, jog eurus pažįsta ir jų turi, mat, pasikeitusi santaupas į juos daug anksčiau ir palankesniu kursu.
Tačiau, reikia manyti, lietuviai nebūtų lietuviai, jei jie nesubruztų paskutinėmis lito gyvavimo dienomis. Tuomet iškils daugybė klausimų, atsiras nesusipratimų, bėdų, o aferistams tokia sumaištis – tikri atlaidai.
Kaip pasakojo Eurobuso keleiviai, su visa šia informacija jie apkeliavo jau 165 Lietuvos vietoves, pamatė labai įvairių žmonių, o klausimų atsirado ir tokių, į kuriuos buvo gana nelengva atsakyti. Jiems patiems tai yra labai naudinga gyvenimiška patirtis, o žinių apie euro įvedimą per daug nebus, kad tik būtų besidominčiųjų.