Šiandien ne vieną apyjaunį žmogų išgirsi padejuojant, jog vargu ar jam pavyks sulaukti pensijos. Ligos, stresai, blogi įpročiai daro žalą kūnams, besilaikantiems tik vaistų pagalba. Tad koks pavydas matyti garbaus amžiaus žvalų ir linksmą žmogelį, o kai išgirsti, kad jis žengia link šimtmečio, iš viso nuostabu. O tokių žmonių, pasak Jiezno seniūnijos seniūno Algio Bartusevičiaus, jų krašte šiemet daug. Štai, spalio 27-ąją Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus Visockas, seniūnas A. Bartusevičius, seniūnijos darbuotoja Elena Gudonienė ir rajono spaudos atstovai aplankė du nuostabius žmones – Anglininkų kaime gyvenančią Onutę Bukienę ir Būdos kaimo „daktarą“ Joną Dekaminavičių.
Abu jie šiomis dienomis švenčia 90 metų jubiliejus.
Tiesa, O. Bukienė šiuo metu pasiligojusi, tačiau vis tiek mielai priėmė ją aplankiusius svečius, padėkojo už sveikinimus. Mylima vaikų, nugyvenusi gražų amžių, ji gali didžiuotis šviesia senatve, jaukiais namais ir dailia jų aplinka, kur viskas sukurta amžinatilsį žento rankomis. Nelengvas buvo jos gyvenimas, teko daug ir sunkiai dirbti, vienai auginti vaikus, bet tuometinė valdžia daug kuo padėjo moteriai. Be abejo, viską nulėmė jos pačios ryžtas, pasiaukojimas šeimai ir darbštumas.
O J. Dekaminavičius, buvęs veterinarijos gydytojas, iki šiol kaimynų vadinamas „daktaru“, svečius pasitikti beveik bėgte išbėgo. Net linksma buvo matyti žvalų ir judrų senolį, jo smagiai nusiteikusią ir žvitrią žmoną Bronę, kurie tik sukosi, tik tupinėjo apie svečius, kartu su dukra Gražina nešdami į stalą ką turėjo geriausio. Nudžiugino juos mero ir seniūno sveikinimai, o dar labiau – tokio didelio pulko žmonių dėmesys. Kadangi abu Dekaminavičiai gana stiprūs ir sveiki, tad dažnai savo automobiliu atvyksta į Jiezną, apsilanko visur, kur jiems reikia, neprašydami kitų pagalbos, patys susitvarko ir buities darbuose. Šviesu ir gera jų namuose, kuriuos labai puošia Gražinos tapyti paveikslai. O ji šį talentą mano paveldėjusi iš tėvelio, kuris irgi linkęs į meną. Išsimokslinęs, daug matęs ir patyręs J. Dekaminavičius turėjo ką papasakoti svečiams, tad prie vaišių stalo, po kuriuo mandagiai tupėjo ir du šuneliai, buvo išties smagu.
O dar smagiau ir šviesiau sieloje, sutikus ir pažinus tokius žmones. Gerbti juos galima ne tik dėl gražaus amžiaus, bet ir dėl jų gyvenimų, kuriuose jie įveikė sunkumus, susidorojo su bėdomis dėl dvasios ir kūno stiprybės, dėl tikėjimo ateitimi, dėl pasiaukojimo vaikams ir anūkams. Tad ir meilė, supanti šiuos žmones, skleidžia šviesą ir teikia vilčių, jog viską galimą įveikti ir nugalėti.
