Šie žodžiai sunkiu akmeniu gula ant krūtinės. Nejaugi klebonas Alfredas Rukšta, neseniai pagerbtas 60 metų kunigystės proga, nusipelno tokio kaltinimo? Bet kaip tik tai po pamaldų sekmadienį sužinojo tie, kas tądien atėjo į bažnyčią. „Klebonas pavogė paveikslą su dviem kilogramais aukso ir išvežė į Lenkiją…“, „Klebonas Kristaus grabą išgabeno į Palestiną…“, „Nugriovė klebonijos krosnį ir išpardavė koklius…“. Šie kliedesiai ne tik pasklido miestelyje, nepasigėdinta juos pranešti ir į dekanatą. Skausmas ir kartėlis skambėjo klebono A. Rukštos balse, kai jis garsiai sušuko: „Jūsų klebonas – vagis!“ Raudodama klebonijos šeimininkė Anė rodė tą paveikslą, kuris, atseit, dingęs, siūlė nueiti apžiūrėti zakristijos ir klebonijos sandėlius. Tačiau tie, kurių pikti liežuviai paskleidė šį juodą melą, neliko bažnyčioje susidurti akis į akį su savo aukomis. Pasibaisėję, ašarodami, guodė kleboną ir Anę jais tikintys žmonės, tačiau nenutrinsi, neišbalinsi to, kas jau padaryta – iki širdies gelmių įžeisti jie išvyksta į Lenkiją, paskelbta ir apie naujo klebono Stakliškių parapijai paskyrimą…
Anoniminiai laiškai, net su grasinimais, į kleboniją buvo atnešami gana dažnai. Juose piktinamasi, kad atvykęs klebonas ėmėsi pertvarkų klebonijoje ir bažnyčioje, nors galėtų palikti viską, kaip yra, kaip buvo prie kitų kunigų. Kam gi jam prireikė radiatorių, kodėl nugriovė sukiužusį pastatėlį, kodėl renka pinigus tai tam, tai anam? O juk tikrai, tesugriūna bažnyčia, teprakiūra jos stogas, o klebonijoje tegul rūksta sena krosnis ir žybsi žibalinė lempa – kam čia reikia tų naujovių? Bet kažkodėl savo namuose stengiamės pasigerinti, pasigražinti savo buitį, o Dievo namai – nerūpi. Jie gi visų, o jei visų, tai ir niekieno, kaip tarybiniais laikais. O tas, kuris galvoja ir daro kitaip, vertas tik užpilti purvu, užtrypti, išvyti atgal „į mylimą Lenkiją“…
Stakliškių miestelis mažas, visi vieni kitus pažįsta, todėl ir šio šmeižto autoriai gerai žinomi. O juk susitikus gatvėje, tikrai nepagalvotum, kad už tokių malonių veidų slepiasi piktos ir juodos sielos. Tačiau Dievo akys mato viską. Tad tik tiek ir galime ištarti klebonui A. Rukštai ir Anei – atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro.
