Mūsų klasėje buvo tvirta tradicija – berniukai kovo 8-ąją perka mergaitėms tulpes, o jos vasario 23-iąją apdovanoja vaikinukus, būsimuosius tarybinės šalies gynėjus, nes tą dieną buvo iškilmingai švenčiama Tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Tie laikai praėjo, tikėsimės, negrįžtamai, tačiau atgimė paprotys sveikinti moteris, o štai vyrai liko užmiršti. Tarybinė armija mūsų visuomenei dabar yra tamsaus blogio įsikūnijimas, retai kuris pusamžis vyriškis drįsta tikėtis, kad bus prisimintas ir pasveikintas vasario 23 dieną, nors niekas jo kažkada neklausė, nori jis tarnauti toje okupantų kariuomenėje, ar ne. Daugelio vyrų atsiminimuose pilna „dūcho“ košmarų ir „dembelio“ džiaugsmų, ne vienas, ėmęs pasakoti apie savo karinę patirtį, savaime pereina prie rusų kalbos ir keliaaukščių „matų“. Vyriškumo mokykla vadinta tarnyba paliko neišdildomą antspaudą ne tik atmintyje, bet ir asmenybėse… O kur dar Afganistanas, Černobylis… Tie kraštai kažkada buvo prakeiksmu minimi Lietuvoje savo vaikus apraudančių motinų žodžiuose, sveiką sugrįžusį iš to pragaro sūnų sutikdavo taip, lyg jis būtų prisikėlęs iš numirusių.
Beveik tokie pat laikai buvo ir praeito amžiaus viduryje, kai Lietuvoje dar tik pradėjo šeimininkauti raudonoji valdžia, kai jauni vyrai būdavo naktimis gaudomi ir stumiami į karą prieš nacistus. Vėlgi, tie kareivėliai, kurie žygiavo link Berlyno ir po karo grįžo namo, šiandien anaiptol neminimi kaip didvyriai, jiems gana dažnai segama okupanto etiketė. Bet ar jie norėjo kariauti? Ar jie, dori kaimo berneliai, troško šaudyti į žmones? Ar jie kalti, kad grįžo gyvi į partizaninės kovos apimtą Tėvynę?
Į karą prieš fašistus
Į šimtmetį keliaujantis Jonas Juodis, gyvenantis Užuguosčio kaime, užklaustas apie Antrojo pasaulinio karo metus, tampa neiškalbus. Linksmas šmaikštuolis staiga ima nesurasti, ką pasakoti, jei ne jo žmona Anelė, turbūt, į daugelį klausimų atsakytų išsisukinėdamas. Nenorėjęs jis eiti kariauti, „nėra durnių“, bet sučiupę netikėtai ir kartu su kitais nelaimėliais išgrūdę į Vilnių. Prisimena tą nelemtą dieną išvažiavęs su draugu į Aukštadvarį, kur mama buvusi svečiuose pas savo seserį. Palikęs draugą vežime, o pats, lyg ką nujausdamas, pasislapstydamas nugūrinęs į tetos namus. Deja, iš paskos atėję rusų kareiviai leido tik trumpai atsisveikinti su artimaisiais ir išsitempė su savimi. Nenorėjo Jonas kariauti, bet dvejus metus iki pat karo pabaigos teko nešiotis ginklą ir juo šaudyti. Į žmones šaudė, bet, pasak vyriškio, tik iš karto buvę baisu, o paskui liko tik kažkoks sugyvulėjimas – kur visa banda, ten ir jis, tik Dievo meldęs, kad tik neliktų invalidas. Neiškentusi vyro tylumo, Anelė primena: „Ar neatsimeni, kad norėjai, kad kuo greičiau į karą vežtų, nes Vilniuj būtum nuo bado miręs? Taigi mama, atvažiavusi aplankyti, už kelių žingsnių tavęs stovinčio nepažino!“. Geriau jau į karą, gal nors ten duos valgyti – tokios mintys tada kamavo jauną vaikiną, ne apie kovą už Tėvynę, ne apie fašistų naikinimą…
Dievas neleido žūti
Dievas neapleido Jono kare, ne vieną kartą jis pasakojo buvęs tik per plauką nuo mirties. Prisimena, kaip mūšio įkarštyje, keisdamas automato apkabą, nieko nepastebėjo, bet paskui, apžiūrėjęs milinę, rado didžiulę skylę rūbo šone – kol buvo pakėlęs ranką su šovinių disku, toje vietoje, išplėšdama audeklą, praskriejo skeveldra. Taip ir nebuvo rimčiau sužeistas Jonas iki pat karo pabaigos, tik raktikaulis buvo lūžęs. Grįžęs namo pateko į kitokio karo sūkurį, pavojingo ir slapto, kai nežinai, kas prieš tave – draugas ar priešas. Bet ir čia jo neapleido Dievas, saugojo jo gyvybę kitiems tikslams. Tik parvykęs namo, tą patį vakarą jaunas kareivėlis nuėjęs į vakarušką. Kol susirinkusieji giedojo „mojines“, sėdėjęs prie lango ir sako vienu metu pajutęs nemalonų šiurpulį nugaroje, lyg šaltą prisilietimą. Tik paskui sužinojo, jog į kiemą atėję partizanai pro langą išvydo rusų kareivio uniformą ir jau taikėsi nušauti „stribą“. Laimei, tuo metu Jonas grįžtelėjęs į šalčiu dvelktelėjusį lauką, jį žmonės pažinę ir sulaikę jau nusitaikiusį šaulį. Net rūgštu pasidarė Jonui, kai išsivedę į lauką keistomis uniformomis apsirengę vyrai paaiškino, kas darosi Lietuvoje ir ką jiems reiškia Jono kepurę puošianti raudona žvaigždė.
Giesmininkas „Ąžuoliukas“
Karo veteranas Jonas Juodis Užuguostyje dar vadinamas „Ąžuoliuku“. Iš tiesų, devyniasdešimtmetį neseniai atšventusiam vyriškiui galima tik pavydėti tiesaus stoto, jaunatviškos išvaizdos ir iškalbos. Ligomis nesiskundžia, tik štai klausa stipriai susilpnėjusi, o tai didelis praradimas ne tik Jonui, bet ir visam Užuguosčiui. Mat vyriškis – nuostabaus balso giesmininkas, nepamainomas buvęs tiek bažnyčios chore, tiek „mojinėse“ ar šermenyse, tikriausiai, būtent šiam tikslui jį ir saugojo nuo mirties Apvaizdos ranka. Jonas prisimena, kad mažas beganydamas gyvulius dainuodavęs, kad nebūtų nuobodu, gražiabalsį išgirdę, tuoj vyresnieji vaikinai į savo tarpą įtraukę. O bažnyčioje dar tik dveji metai kaip nebegali giedoti, sako pats suprantąs, jog, nors balsas dar stiprus ir geras, bet su bloga klausa tik trukdąs kitiems: „Su prastais giesmininkais didžiausia rugiapjūtė“, juokiasi Jonas. Kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Sodaitienė pasakoja, jog labai raiškaus balso vyriškio giesmės, šventraščio skaitymai tokie užgaunantys jausmus, jog šiurpuliukai per kūną eina besiklausant, nebėra dabar daugiau kam taip skaityti ir giedoti. Tiesa, tėvo muzikalumą paveldėjo abu sūnūs, juk Jonas ne tik gražiai gieda, bet ir groja. Mama, pastebėjusi sūnaus gabumus, dar vaikui už 5 litus nupirkusi smuiką, o juk tai buvę labai dideli pinigai trylikos vaikų šeimoje, kur visi buvę sotūs ir aprengti, bet pervirš niekda neturėję. Neapvylė Jonas mamos – išmoko groti pats, iš klausos, savo melodijomis džiugindamas į šokius susirinkdavusį jaunimą.
Reikia žmogui tarnauti, o ne apgauti
Stebisi Jonas dabartiniu jaunimu – nėra kam rožančių skaityti ar bažnyčioj giedoti, apie parduotuvę didžiausios „mišios“ vykstančios. Jauni žmonės, anot jo, kaip briedžiai einantys – kas sau, kas kaip, be pagarbos kitam žmogui ir sau pačiam, be darbo ir užsimėmimo. Jis pats, penktas iš trylikos vaikų, vyresniųjų seserų būdavo pristatomas malti girnomis, o kad per mažas buvo, niekam nerūpėjo, kaladukę pastatydavo, kad rankeną pasiektų. Dykų nelaikė, prisimena Jonas, bet ir alkani nebuvo, duonelės užteko, visko, ko reikėjo, patys prisigamindavo, po parduotuves vaikščioti mados nebuvę. Bet ir mokytis negalėjęs – baigęs Užuguostyje keturis skyrius ir užtekę, nors mokytojas Vilutis kalbinęs tėvą skirti 100 litų ir leisti Joną mokytis į Aukštadvario gimnaziją, bet kai šitiek burnų namuose – kaip išgalės… Vis dėlto gabumai mokslams pravertę visą gyvenimą. Kolūkyje pradėjęs dirbti traktorininku, tapo brigadininku, vėliau apskaitininku ir tiekėju. Visą Lietuvą apvažinėjęs, kaimyninėse šalyse ne kartą pabuvojęs. Kolūkio valdžia, neapsikentusi apsileidėlio diplomuoto specialisto, šį išvijo, o į jo vietą inžinieriumi paskyrė Joną, savamokslį, bet puikiai apie techniką išmanantį žmogų. Jonas sako, kad ir čia jam labai pravertusi gera klausa – iš garso galėjęs pasakyti, koks gedimas variklyje atsiradęs. Svarbiausia, pasak Jono, reikia žiūrėti, kaip žmogui tarnauti, o ne kaip jį apgauti, todėl ir dirbęs sąžiningai, su visais gerai sutaręs ir nieko blogo, regis, niekam nepadaręs. Va, tik žmona Anelė nelabai džiaugėsi tokiu vyru gerumu – vis darbe, vis išvažiavęs, o jai vienai ir ūkis, ir vaikai. Pasak Jono, tikrai pasisekę jam, kad pavykę tokią gražią ir gerą žmoną gauti, už tai dabar ir stengiasi kuo mažiau iš namų išeiti, vis saugojąs, kad kitas kuris nenuviliotų.
Reta kuri pravardė taip tinka žmogui, kaip kad Užuguosčio „Ąžuoliukui“ Jonui Juodžiui. Tvirtas, karo sunkumų nepalaužtas žmogus, per gyvenimą ėjęs tiesiai ir sąžiningai, gerbiamas kaimynų ir artimųjų, mylimas choro giesmininkų. Tikriausiai, neatsirastų gyvenvietėje žmogaus, kuris jo nepažinotų, vargu ar būtų tokių, kurie galėtų ką nors blogo apie jį pasakyti. Ir tegul ne visi žino, ką jam teko patirti kare, tegul kažkas pamiršta pasveikinti jį vasario 23-iąją ar gegužės 9-ąją, tačiau vien jo dvasios grožio ir šviesos užtenka tam, kad kiekvienas, jį susitikęs, maloniai prakalbintų ir nusišypsotų. Ir vis dėlto – su kario diena, mielas Jonai, su kario diena visi, kuriems teko patirti „vyriškumo mokyklos“ išbandymus!