Spalio 9 dieną žymiam, talentingiausiam roko muzikantui, legendinių „The Beatles“ idėjiniam vadovui, pacifistui, spalvingai asmenybei būtų sukakę 74. Bet jau beveik 34 metus centriniame Niujorko parke maniako nušauto savo žmogaus nesulaukia našlė Yoko Ono su sūnumi Šonu bei sūnus iš Džono pirmosios santuokos Džulianas. Per tą laiką tiek bitlų muzika, tiek Džono kūryba tapo muzikos klasika, kurią savitai, improvizuodami, atlieka tūkstančiai atlikėjų, pradedant vokalistais, roko grupėmis, ir baigiant simfoniniais orkestrais bei džiazo atlikėjais. Dar nesusipažinę su Dž. Lenono biografija, nuostabia, prasminga jo kūryba, ramiausiai ją galime rasti internete.
Dž. Lenonas mus sužavėjo dar 1967 m., kada Kaune pas vieną draugą pamatėme bitlų albumo „Seržanto Pipiro vienišų širdžių klubo orkestras“ viršelį. Šalia keliasdešimties žymių XX amžiaus asmenybių tik tarp kitko stovėjo senelis Karlas Marksas. Bet koks buvo geras jausmas, kad tarp jų nebuvo visų tautų geradario, senelių užtarėjo, gyvulių globėjo, šienpjovio ir revoliucijos vado Volodės su firmine savo kepure. Supratome, kad „Amerikos balsas“ tikrai nemeluoja, o kažką velia mūsų mokytojai… Albumo muzika buvo įspūdinga, kad ir nesuprantant žodžių.
Dž. Lenono asmenybė, jo požiūris į gyvenimą, į asmenybės saviraišką, traukė ir traukia milijonus žmonių. Jų pilna ir bitlų bei Džono gimtajame Liverpulyje – ir muziejuje, ir „The Cavern Club“, Londone – „Abbey Road“, Hamburge – „The Stars Club“ ar Niujorke „Žemuogių pievelėje“. Ir neatsitiktinai jau po poros mėnesių Vilniuje, Mindaugo g.27, šalia viešbučio „Comfort Hotel.LT“ iškils Dž. Lenono skulptūra. Paminklo idėjos autoriai – vilniečiai Saulius Paukštys ir Saulius Pilinkus. Būsimojo paminklo autorius – Jonas Gecevičius. Dž. Lenonas nebuvo Vilniuje, bet jo idėjos, mąstysena buvo užvaldžiusios daugelio aukštųjų mokyklų studentų, intelektualų, meno ir kultūros žmonių protus.
Dž. Lenonas buvo menininkas. Jo poelgiuose būta nemažai keistenybių, bet ar jų nebūna kiekviename iš mūsų? Jis pabrėžė, kad gyvenime nereikia meluoti sau, o būti tokiu, koks esi iš prigimties.
Dž. Lenono gyvenimo credo: „Yra dvi motyvacijos gyvenime: baimė (turima omeny baimė visuomenėje – V.K.) ir meilė. Kai mes esame bailiai, mes iškrentame iš gyvenimo. Kai mes mylime, mes imame visa tai, ką mums siūlo gyvenimas su aistra. Pirma, mums reikia išmokti mylėti save su visais privalumais ir trūkumais. Jeigu mes nepamilsim savęs, mes negalėsim pamilti kitų žmonių, negalėsim kurti. Įveikti sunkumus ir eiti į priekį gali tik bebaimiai žmonės, nuoširdžiai mylintys gyvenimą“ ( http://www.glamour.ru/celebrity/glam_blog/579906/). Kūryba ir savo aktyvia visuomenine veikla Džonas tai įrodė.
„Duokite liaudžiai valdžią“
Žinomos Džono dainos pavadinimo nereikia suprasti tiesiogiai. Jis norėjo pasakyti, kad valdžia, gavusi mandatą iš žmonių, turi jai uoliai tarnauti. Džonas turėjo didelį susidūrimą su valdžia, bet jį sėkmingai išlaikė. JAV imigracijos tarnyba turėjo išduoti Jungtinių Valstijų pilietybę žinomam dainininkui, pasisakiusiam prieš amerikiečių agresiją Vietname. Dainininkas su Yoko Ono nuolatos dalyvaudavo antikarinėse demonstracijose, kuriose dalyviai masiškai dainavo Džono dainas „Duokite taikai šansą“ ar „Įsivaizduok“.
Demokratinėje valstybėje valdžia suprantama, kaip mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, tarnaujanti tautai įstatymu numatytą porinkiminį laikotarpį. Jeigu Tu esi sąžiningas mokesčių mokėtojas, tai valdžios nėra ko bijoti. Tu neturi jokių įpareigojimų valdžią garbinti, nes ten atrodysi juokingas. Tavo asmeninis interesas demokratinių tradicijų Europoje ar JAV – nuolatos valdžią stebėti, ją kontroliuoti ir prieš netinkamus sprendimus ar veiklą protestuoti. O ką mes matome čia ir dabar? Valdžia čia dar veikia neosovietiniais metodais. Čia jie karaliai ir karaliukai, manantys, kad jie yra viešpačiai ir atėję visiems laikams. Tik jie viską gerai išmano, tik jie žino ir pažįsta europarlamentarus ar kokios nors ministerijos koridorius…
Su žmonėmis nesitariama, o visokios apklausos vykdomos daugiau tikintis gerai pasirodyti prieš aukštesnę valdžios grandį. Nemėgstama kritika, o pagal sovietinį modelį ji pateikiama kaip kenkimas savivaldybei ar net visam kraštui. Miela valdžiuke, supraskite ir įpraskite, kad valdžios kritika yra nuolatinis demokratinės valstybės atributas, nuolatinis visuomeninis auditas.
Daug kas priklauso nuo piliečių sąmoningumo. Neturime leistis mulkinami, o ypač prieš rinkimus. Ir negarbinkim valdžios, dėkodami „asmeniškai Leonidui Iljičiui“, ir neleiskim jiems nepelnytai susireikšminti. Pasižiūrėjus valdžių veidaknyges, atrodo, kad jie ir statybininkais, ir sodininkais dirba, ir stadionuose įvarčius muša. Taip ir gerus darbus daro, bet juk tam jie ir yra pasamdyti iki rinkimų.
Džonas Lenonas ir meilė
Taip jau atsitiko, kad tikrąją meilę Dž. Lenonas patyrė su antrąja žmona japone Yoko Ono. Su pirmąja – Sintija Pauvel – 1963-1969 metų laikotarpyje beveik negyveno, nes visą laiką praleisdavo koncertinėse gastrolėse. Vertino moterų pasiaukojimą ir jų įtaką vyrams: „Šalia kiekvieno idioto yra didi moteris. Kiekvienam vyrui gyvenimo variklis yra moteris. Be žmonos net Napoleonas būtų buvęs idiotas. Nuostabi yra meilės dovana, bet meilė nėra brangakmenių medis, kuris savaime išaugs. Jūs turite ją nuolatos laistyti ir ja rūpintis“ (Ten pat). „Kiekvienas vyras turi savo moterį, kiekviena moteris yra vyro ženklas. Ar lietui lyjant, ar vėjui pučiant, ar liūdesy ir skausme, su savo moterimi nesi vienatvėje“ (Daina „Moteris“, 1980).
Daina „Imagine“- kovos už taiką himnas
Dž. Lenonas buvo aktyvus kovoje už taiką, prieš karą Vietname, prieš karą ir badą Bangladeše, prieš Jungtinės Karalystės agresiją Nigerijoje. Keletą dainų paskyrė taikos temai – „Duokite taikai šansą“, „Sveiki sulaukę Kalėdų, karas baigėsi“. O daina „Imagine“ („Įsivaizduok“) tapo kovotojų už taiką himnu:
„Įsivaizduok, kad rojaus nėra, ir pragaro nėra, virš mūsų tik dangus.
Ir žmonės čia gyvena tik šia diena.
Įsivaizduok, kad nėra jokių šalių ir sienų tarp jų,
Nėra dėl ko žudyti ar mirti dėl kažko, įsivaizduok visus žmones gyvenančius taikoje.
Gal būt pasakysi, kad aš svajotojas, bet aš toks ne vienintelis esu.
Tikiuosi, kad vieną dieną prie mūsų prisijungsi ir pasaulis bus vientisas.
Įsivaizduok, kad sugebame gyventi be valdžios,
Nėra jokio gobšumo, ir vyrai duonos pluta dalinasi.
Įsivaizduok žmones, besidalijančius visu pasauliu.
Galbūt pasakysi, kad aš svajotojas, bet aš toks ne vienintelis.
Tikiuosi, kada nors prie mūsų prisijungsi
Ir pasaulis taps vientisas“ (vertė Rasa Rekevičienė, 1977 m.,Kaunas).
Ši daina nepaprastai prasminga ir melodinga. Ji mums visiems primins Džoną – taikos pranašą, žmogų, padėjusį mums atsikratyti sovietinės propagandos iliuzijų.
Istorikas Vytautas Kuzmickas