Jiezno miesto biblioteka šiais metais švenčia savo 75-metį.Tai didelė miesto, kultūros ir švietimo, visos seniūnijos šventė. Lapkričio 8 dieną Jiezno seniūnijos seniūnas Algis Bartusevičius, Kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė, vyr. bibliotekininkė Aušra Mineikienė, bibliotekininkė Vilma Trabuševskienė į šią gražią šventę pakvies lietuviškos knygos, žodžio, kultūros plačiąja prasme entuziastus, kurie sudėtingiausiais okupacijų tarpsniais, stalinizmo ir brežnevizmo laikotarpiuose ir jau laisvoje Lietuvoje kruopščiai, kūrybingai dirbo bei visuomet prisimindavo Rene Dekarto išminties principą: „Viskuo abejok“. Štai Elena Butkevičienė Jiezno bibliotekai atidavė 44 savo gyvenimo metus, Irena Valatkienė – 25, A. Pranckevičienė – 17, M. Valatkienė – 16, J. Bunikienė – 15 metų.
Jau 14 metų bibliotekoje sėkmingai dirba bibliotekininkė V. Trabuševskienė. Per 75 metus iki 5 metų čia yra išdirbę dar 27 darbuotojai – bibliotekininkai. Įdomu ir tai, kad E. Butkevičienė (tuomet E. Markūnaitė) 1967 m. baigdama bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, savo diplominiame darbe „Jiezno miesto bibliotekos istorija“, kiek buvo įmanoma tuometinio sovietizmo sąlygomis, apžvelgė ir apibūdino 30 metų bibliotekos veiklos tarpsnį. Pasiremdami šiais laikais prieinama naujausia archyvine ir periodikos medžiaga, minėtos autorės pastebėjimais, kelių straipsnių cikle supažindinsime skaitytojus su reikšmingais solidaus Jiezno miesto bibliotekos istorinio kelio momentais, su atsidavusiais krašto švietėjais – bibliotekininkais, tiksliau, šauniomis moterimis, kurių per istoriją dirbo 90 % visų darbuotojų.
Kelio pradžia
Valstybinės viešosios bibliotekos įkūrimo negalima pradėti, neapžvelgus bibliotekininkystės tradicijų raidos Jiezne. O jos Jiezne turi solidžią, ne mažiau 375 metų, istoriją. Pirmojo Jiezno Romos katalikų parapijos klebono Adomo Jurgevičiaus (1631-1670) inventoriuje 1640 m. minima 30 įvairių teologijos, retorikos ir istorijos knygų rinkinėlis, kurį buvo sukaupęs šis išsilavinęs ganytojas (VUB MB RS, f.57, B-53, nr.388). 1671 metais kito Jiezno parapijos klebono Kazimiero Visockio inventoriuje (LVIA, f.694, ap.4, b.3970.l.11) taip pat minima keliasdešimties knygų biblioteka.
Vyriausiojo LDK raštininko, Jiezno dvaro savininko Antano Mykolo Paco 1754 m. gruodžio 21 d. testamente minima biblioteka, nenurodant knygų skaičiaus. Pacai užėmė svarbias valstybines pareigas, jiems biblioteka buvo ir garbės bei prestižo reikalas. Dar 1986 m. akademiniame taip vadinamos Lietuvos TSR istorijos pirmojo tomo leidinyje garbus profesorius Mečislovas Jučas pažymėjo: „Iš didesnių dvarų bibliotekų minėtinos Taujėnų, Kėdainių (Radvilų), Daugėliškio (Pliaterių), Deltuvos ir Kelmės (Gruževskių), Jiezno (Pacų), Vaitkiškių ir Lyduokių (Kosakovskių), Nemėžio ir Raudondvario (Tiškevičių), Salantų (Gorskių), Rietavo (Oginskių), Gargždų (Rene)“ (Lietuvos TSR istorija, t.1, V., 1986, p.238). Suprantama, kad bibliotekose buvo ir senieji leidiniai, ir pirmosios XVIII a. enciklopedijos, daugybė Vilniaus universiteto leidinių. Be abejonės, bibliotekoje buvo virš 80 leidinių, skirtų būtent Pacams. Jie buvo atspausdinti Vilniaus jėzuitų, Kauno jėzuitų, Vilniaus bazilijonų vienuolyno, įvairiose Lenkijos spaustuvėse. Šie leidiniai buvo išleisti sutuoktuvių, varduvių, laidojimo apeigų proga. Daugiausiai tai panegirikos, pamokslai. Pervertę senųjų knygų katalogus, atkreipsime dėmesį į daugybę Jiezno dvaro bibliotekoje turėjusių būti knygų.
Tai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės rūmų maršalkos (vėliau vicekanclerio – V. K.) Stepono Paco pasveikinimas karaliui Žygimantui Vazai 1630 m., išleistas tais pačiais metais Vilniuje. Susidomėjimą kelia Kristupo Žygimanto Paco dedikuota 1660 m. Olyvos sutartis su Švedija, išleista 1660 m. Gdanske vokiečių kalba. Jozefas Bartoševičius 1745 m. Vilniuje išleido panegiriką, šlovinančią Pacų lelijos sūnų Antaną Mykolą Pacą, susituokiantį su Terese Barbora Scipioniene, LDK rūmų maršalkiene, Barčių seniūniene.
Krenta į akis lotynų kalba 1690 m. išleistas leidinys – panegirika „Mykolui Andriui Pacui, paveldėjusiam Jiezną, Kauno, Vilkijos ir kitas apylinkes“ (iliustracijoje – V. K.). Sekančiame puslapyje Pacų giminė apibūdinama kaip „Lelijos herbo pavasarinis sodas“. Nepraleisi 1763 m. Vilniaus pijorų mokyklos spaustuvės atspausdinto leidinio „Antanas Pacas. Posmai Jo didenybės didžiojo Lietuvos raštininko varduvėse“.
Antano Mykolo Paco sūnus Mykolas Pacas buvo poetiškos sielos žmogus. 1789 m. Vilniuje jis išleido leidinį „Garbingojo Jo kilnybės grafo, Kauno seniūno, Mykolo Paco įvairių lenkiškų eilėraščių rinkinys“. XVIII amžiaus pabaigoje Liudvikas Pacas šią virš 500 egzempliorių biblioteką išsivežė į naujuosius savo rūmus Prūsijos teritorijoje. Po L. Paco įsitraukimo į 1831 m. sukilimą, rūmai buvo išplėšti, išvogti, sekvestruoti. Tiek Račkų bažnyčia, tiek kitos bibliotekos bandė leidinius gelbėti. Tačiau kiek tai pavyko – nežinoma. Suvalkų istorikai, vykdę išsamų tyrimą, jų savo savivaldybėje nerado. Mes bandėme Pacų bibliotekos likučių ieškoti Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Retų spaudinių skyriuje ir dar nebaigtame kataloguoti Kauno apskrities viešosios bibliotekos XVII-XVIII amžiaus spaudinių skyriuje, bet pastangos buvo bevaisės. Gali būti, kad vienas kitas egzempliorius yra pas privačius Lenkijos kolekcininkus arba Lenkijos Romos katalikų parapijų archyvuose, o gal Maskvoje ir Peterburge. Bet ten patekti labai sudėtinga.
Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje suradome 1690 m. panegiriką, skirtą Kauno seniūnui, Jiezno dvaro valdytojui Mikalojui Andriui Pacui. Vilniaus universiteto Retųjų spaudinių skyriuje suradome 1686 metų pamokslo, pasakyto mirusiam Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Pacui, leidinį bei 1715 m. panegiriką, skirtą LDK Vyriausiam Raštininkui, Kauno seniūnui, Jiezno dvaro valdytojui Kristupui Konstantinui Pacui ir jo žmonai Barborai Oginskaitei (iliustracijose – V. K.). Aišku, kad šie leidiniai į bibliotekas pateko ne iš Jiezno ar Dauspudos. Neabejotina, kad kiti šių leidinių egzemplioriai tikrai buvo Jiezno Pacų bibliotekoje.
Bibliotekėlę buvo sukaupusi carinė valdinė mokykla, kuri Jiezne buvo žinoma nuo 1871 m. O štai Ignoto Kvintos nužudyto Jiezno bažnyčios administratoriaus Jurgio Sudimto bibliotekoje 1871 m. buvo rasta 40 įrištų knygų lotynų ir lenkų kalbomis ir 60 neįrištų knygų plonais viršeliais (LVIA, f.604, ap.5, b1097, l.78).
Viešosios valstybinės bibliotekos galėjo atsirasti Lietuvoje tik po Lietuvos valstybės įkūrimo ir jos įtvirtinimo. 1936 m. Respublikos prezidentas Antanas Smetona skelbė Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, kuriame numatė bibliotekų uždavinius, statusą ir funkcinę priklausomybę („Vyriausybės žinios“, 1936, Nr.544, p.2). 1937 m. buvo priimtos priemonės valstybės viešųjų bibliotekų vykdymui. Visos valstybinės viešosios bibliotekos buvo suskirstytos į 4 kategorijas, buvo numatytos sąlygos naudotis jomis, skaitytojų pareigos, jų abonentinio mokesčio dydis, sankcijos už knygų praradimą ar sugadinimą. Buvo taip pat numatyta, kad visų mokyklų moksleiviai, pašauktieji karinėn tarnybon kareiviai, beturčiai, turintys savivaldybės liudijimą, galėjo būti atleidžiami nuo abonentinio 0,25-0.5 lt. už mėnesį, sumokant 3 mėnesius į priekį, mokesčio (Ten pat, 1937, nr.565, p.1-2).
Remiantis minėtais įstatymais, 1939 m. vasario 1 d. Jiezno valsčiuje, kaip viename didesniųjų, Švietimo ministro įsakymu buvo įsteigta III rūšies valstybinė viešoji biblioteka (LCVA, f.391, ap.4, b.1786, p.5).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
