Vidmantas Venclovas
Istorija kartojasi, lyg bėgantis vanduo, kaskart pateikdama ką nors naujo, išskirtinio.
Mokytojo dienos minėjimai, vykstantys kasmet, būna panašūs ir kartu skirtingi.
Štai, Jiezno gimnazijos dvyliktokai Mokytojo dienos proga nutarė surengti tariamos „Protų mūšio“ televizijos laidos filmavimą, o pagrindiniais laidos herojais tapo būtent mokytojai.
Keturios žavingos vedėjos buvo gan atlaidžios laidos dalyviams, kurie buvo suskirstyti į tris komandas. Jos turėjo įrodyti, jog moka grakščiai judėti, statyti svajonių bokštus ir „matyti“ rankų pirštais. Mokytojai išties buvo išradingi. Vieni bandė prisiminti, kaip jaunystėje šoko „lambadą“. Kitos komandos žavingoji pusė pagrobė iš konkurentų vyrą ir parodė, kaip šokamas aistringasis „tango“, o trečioji pabandė suvaidinti, jog užduoties lapelis buvo tuščias, bet šokio neišvengė.
Statant svajonių bokštus buvo imtasi tiek gudrybių, kad ne tik senovės, bet ir šių dienų meistrai, lyginant su „Protų mūšio“ laidos dalyviais, turėtų vadintis šventaisiais.
Trečioji laidos dalis visiškai sužlugdė bet kokias galimybes išaiškinti nugalėtojus, ir laidos vedėjos, kurios kartu buvo ir komisijos narės, turėjo pripažinti savo bejėgiškumą ir paskelbti draugiškas lygiąsias.
Reikia pripažinti, jog mokytojai liko „balne“, nors laidos kūrėjai laukė ir visiškai kitokių situacijų baigties. O gal aš klystu? Bandymas į mokytojus pažvelgti kitu kampu tikrai pavyko.
