Jiezniečių ir dauspudiečių (Lenkija) draugystė, užsimezgusi puoselėjant didikų Pacų paveldą, tęsiasi. Vasaros pradžioje į Jiezną atvykusi lenkų delegacija ne tik dalyvavo miesto 430 m. įkūrimo metinių minėjime, bet ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Jiezno KLC, atstovaujama direktorės Dalios Vertinskienės, ir miesto bendruomenės centro pirmininke Irena Urbanavičiene.
Derliaus šventė Dauspudoje
Dauspudos visuomenei Jieznas artimas ir brangus, siejamas su jų itin gerbiamu Pacų giminės atstovu grafu Liudviku Mykolu, kurio vardas suteiktas ir šio miestelio mokyklai. Įsijungę į Europos paveldo dienų organizavimą Suvalkų apskrities, kurioje ir yra Dauspudos miestelis, gyventojai nutarė tradicinę Derliaus šventę susieti su L. M. Pacu ir jo indėliu į 19 a. Suvaldų krašto ekonominį ir kultūrinį vystymąsi bei pasidomėti bendruoju šios giminės paveldu Lietuvoje ir Lenkijoje. Todėl į šventę Dauspudoje rugsėjo 4 dieną buvo pakviesti Jiezno miesto atstovai: seniūnas Algis Bartusevičius, KLC direktorė D. Vertinskienė, bendruomenės pirmininkė I. Urbanavičienė, išlikusiosios Pacų rūmų dalies Jiezne savinininkas Kęstutis Derliūnas, istorikas Vytautas Kuzmickas, padedantis atskleisti vis naujas krašto praeities paslaptis, ir vertėja Marytė Žaromskienė.
Įspūdingas gausa renginys
Išvyka į Dauspudą ir šventė šiame miestelyje jiezniečiams paliko neišdildomą įspūdį. Kaip pasakojo D. Vertinskienė, svečiams buvo sudaryta galimybė pasižvalgyti Vygrių vienuolyne ir jo apylinkėse, aplankyti Suvalkų krašto muziejų. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė Derliaus šventė Dauspudoje, kurią organizavo Palenkės vaiavadija ir Suvalkų apskritis. Šventė, pavadinta „Vizitas pas Pacą“, vyko dvi dienas, kurių viena buvo skirta lenkų išvykai į Jiezną. Pirmosios dienos renginiuose dalyvavę jiezniečiai buvo apstulbinti didžiulės minios žmonių, kokią gimtinėje, pasak I Urbanavičienės, galėjai pamatyti tik itin dideliuose renginiuose ir prieš daug metų. Gausu žmonių, prekybininkų ir įvairiausių prekių – gausu visko, kaip ir turi būti Derliaus šventėje. Ypač nuostabūs, kaip prisimena I. Urbanavičienė, buvo pabaigtuvių vainikai – tradiciniai pėdo formos, šiuolaikiniai, atspindintys kūrėjų fantaziją, ir didieji, stulbinantys kompozicijomis, formomis ir gabaritais. Žiūrovams buvo skirti labai patrauklūs reginiai: šviesos ir garso inscenizacija išlikusiuose Dauspudos rūmų rūsiuose bei šokio ir teatro spektaklis, atliekamas Suvalkų regioninio kultūros ir meno centro dainų ir šokių ansamblio „Suwalszczyzna“. Be to, veikė ir parodos – žemės ūkio produktų ir istorinė bei fotografijos plenero parodos.
Tikimasi kultūrinių mainų
Kadangi grafas L. M. Pacas Dauspudoje buvo žinomas kaip pažangiosios žemdirbystės propaguotojas, ši jo veiklos ir asmenybės pusė buvo nuolat akcentuojama Derliaus šventės renginiuose. Apie garsųjį didiką kalbėjo ne tik istorinė medžiaga, anot D. Vertinskienės, prabilo ir jis pats. Svečius iš Jiezno rūmų rūsiuose pasitiko pats „grafas Pacas“, aprodęs gėrybių ekspoziciją ir papasakojęs savo nuopelnus krašto klestėjimui. Itin nuostabu buvo pastebėti, kad šventė organizuota labai detaliai, apgalvojant kiekvieną smulkmeną, o tam turėjo įtakos tai, jog scenarijų sudarinėjo 40 žmonių grupė ir ruošiamasi buvo keturis mėnesius. Kaip kultūros darbuotojai, D. Vertinskienei labai svarbi buvo etnokultūrinė šventės dalis, ir ji tikrai nenuvylė – pasirodymus surengė daug folkloro kolektyvų, išsiskiriančių kūrinių atlikimo tradiciškumu, aprangos puošumu. Direktorė pasakoja negaišusi laiko ir užmęzgusi naudingų pažinčių su kultūros darbuotojais bei susitarusi dėl kultūrinių mainų – jiezniečių ir dauspudiečių folkloro ansambliai tikisi pasisvečiuoti vieni pas kitus šventėse ir svarbiuose kraštams renginiuose.
Ne vieną įspūdingą renginį Jiezne organizavusios D. Vertinskienė ir I. Urbanavičienė labai džiaugiasi suteikta proga pasisvečiuoti pas draugus Dauspudoje. Draugystės ryšiai sutvirtinti, pasisemta idėjų, užmegzta įdomių pažinčių, ir tiek daug pamatyta. Vis dėlto, pasak jų, atmintyje labiausiai įsirėžė ne tiek šventės grožis ir turtingumas, kiek pačių lenkų mokėjimas džiaugtis ir švęsti, nuoširdi pagarba istorijai ir tvirtas patriotizmas nuo pačių mažiausiųjų iki pagyvenusiųjų. To, jiezniečių manymu, iš kaimynų tikrai reikėtų pasimokyti ir įdiegti savo gyvenime.
