Šis anykštėnų posakis puikiai apibūdina Pieštuvėnų kaimo bendruomenės įspūdžius, sugrįžus iš Anykščių, 2012 m. Lietuvos kultūros sostinės. Tiesa, bendruomenės nariai ir jų bičiuliai vyko ne į kokį nors renginį – ši vieta garsi labai daug kuo, ką pamatyti išties verta. Arba, pasak vienos garbaus amžiaus keliaunininkės, savo kraštą reikia nors prieš „smertį“ pamatyti. O kad jame pažiūrėti yra ką, pieštuvėniškiai gana gerai žino.
Noro keliauti ir pažinti gimtąją šalį Pieštuvėnų krašto žmonėms nestinga – štai į Anykščius išsiruošė 35 žmonės: pagyvenusieji, vaikai ir jaunimas, šeimos. Ir tolimas kelias neprailgo, nors vairuotojas Antanas, antrą kartą vežantis pieštuvėniškius į ekskursiją, važiavo saugiai ir ne per greitai. Pirmiausiai buvo aplankytas Arklio muziejus Niūronių kaime, prie pat Anykščių. Žinoma, kaimo žmonių labai neapstulbinsi, parodęs vežimą ar arklio iškamšą, mat ne vienas jų ir gyvą šį pagalbininką ūkyje turi. Vis dėlto, įdomu buvo sužinoti, iš kur ir kaip Lietuvoje atsirado kai kurios arklių veislės, visai smagu buvo apžiūrėti įvairius vežimus, roges, arklinį malūną. O šiame muziejuje dar galima buvo ir su amatais susipažinti – kalvės karštį išbandyti, račiaus darbus apžiūrėti. Ne itin maloni audėja irgi galėjo daug ką parodyti, bet tuo pieštuvėniškių nenustebinsi – kai kurios moterys ir pačios staklėse daug metų nugaras lenkė, o gražių audinių vos ne kiekvienuose namuose atrasi. Tik akys džiaugėsi dailius kraičio kuparus, pintinius krepšius, dėžes matydamos – toks senas daiktas tik reto namuose užsilikęs kur nors trūnija. Tačiau didžiulį įspūdį paliko tautodailininko Jurgio Kazlausko drožinių paroda, kur medžio darbuose atgijo kaimo žmonių darbai, svarbūs gyvenimo tarpsniai.
„Nuo dabar pirksime tik lietuviškus vynus“, – nutarė keliautojai, apsilankę Anykščių vyno gamyklos degustacijoje. Iš šešių paragautų vyno rūšių kiekvienas atrado savo skoniui tinkamą gėrimą, o kam ne prie širdies svaigieji, tie mielai vežėsi namo lauktuvėms obuolių sulčių koncentratą, nes paragavę nusprendė, jog tokio skanaus dar neteko gerti. O kai kūnas tarsi palengvėjo nuo vynų poveikio, nesunku buvo ir į aukštą apžvalgos bokštą bažnyčioje įsiropšti, pasidairyti iš jo į gražias Anykščių miesto apylinkes. Iš ten, žinoma, nesimatė įžymiojo siauruko, bet prie jo visus mielai nugabeno kantrusis autobuso vairuotojas. Smagu buvo drezina pavažiuoti, nors kai kam teko pabūti jos varikliu ir stumiamąja jėga. O siaurasis Lietuvos geležinkelis turi turtingą istoriją, kurią buvo galima tiesiog paliesti – šiame muziejuje beveik visi eksponatai liečiami. Todėl ir garvežio mašinistais teko pabūti, ir stoties viršininko kėdėje pasėdėti.
Daugybė įspūdžių, patirčių ir malonių susitikimų vis tik nuvargino. Nors sočiai pavalgyta kavinėje, nors atsigaivinta vynais ir sultimis, tačiau prie išdidžiojo Puntuko akmens jau pakako tik nusifotografuoti. Ir vėl į kelionę, tik šįkart namo, su dainomis, juokais ir anekdotais, su eilėraščiais ir planais ateičiai. Noras pakeliauti ir pažinti savo šalį pieštuvėniškiams neišblėso, atvirkščiai. Bendruomenės pirmininkė Dalė Stankevičienė ir kelionės organizatorė Birutė Kubilienė išgirdo pasiūlymą kitąmet aplankyti Vilnių ir jo didžiąsias įžymybes. O gal per metus atsiras ir kitokių norų? Juos visus nutarta užrašyti ir apsvarstyti, o būsimąjį maršrutą išrinkti burtų keliu arba balsų dauguma.
Su lauktuvėmis, daugybe smagių prisiminimų ir linksmi bei patenkinti keliautojai skirstėsi namo. Džiugu, kad šie žmonės nesiveržia į užsienio kraštus, kad myli savo gimtąją šalį, kad nori ją gerai pažinti. Ir savo veikla bendruomenėje jie daro tą patį – suburdami į šventes ir renginius ne tik savus, bet ir svečius, jie skatina mylėti gimtinę, ją gražinti darbais, dainomis ir gera nuotaika. O kai viso to yra, ir gyventi šviesiau, ir bėdas įveikti lengviau.