Rugpjūčio 9-ąją Sobuvos kaime įvykusi krašto žmonių sueiga buvo ypatinga.
Prireikė keturių kartų istorijos virsmo, kad darbštūs ir kūrybingi šio krašto žmonės pajustų tą didžiąją bendrystės, protėvių tradicijų, bendro likimo ir susirūpinimo kaimo ateitimi jėgą.
Paskutinysis optimizmu ir ateitimi alsuojantis kaimo žmonių sambūris įvyko 1911 m., kada šios vietos žmonės nusprendė atsisakyti senųjų rėžių ir pasirinko laisvo ūkininkavimo šalia esančiuose žemės laukuose naudą.
Žemė, žemelė buvo visų laikų sobuviškių kasdienybė, viltis ir svajonė. Likimo pirštas, o gal ir istorijos spiralės rezultatas, kad 1582 metais pirmąkart Kauno žemės teismo akte minint Sobuvą ir dabar kaime gyvena šiek tiek daugiau kaip 50 žmonių.
O šimtmečių posūkiuose jų būta ir daugiau, vos ne trys šimtai. Tai liudija ne tik istorinių dokumentų statistika, bet ir ryškūs bei kuklūs, o kai kur išsitrynę, Laumenių, Nenartavičių, Mikalauskų, Malaškų, Šimukauskų, Pucilauskų, Urnavičių, Joneliūnų, Šimukonių, Skernevičių, Bernatonių, Leonavičių ir daugybės kitų kaimo giminių pavardžių įspaudai šalia kryžių kapų paminkluose.
1) kaimas vos ne tris šimtmečius (1644-1924) buvo Jiezno bažnyčios palivarkas, išlaikė Jiezno bažnyčios dvasinius ganytojus, kitus bažnyčios tarnus;
2) tai didžiausias plotu kaimas Jiezno seniūnijoje, susidėjęs iš trijų kaimų;
3) tai vienas iš pažangiausių ūkinės mąstysenos kaimų, skirtingai nuo kitų jau 1911 metais pasirinkęs vienkieminio gyvenimo būdą;
4) kaimas, priklausęs ir privatiems, ir valdiškiems dvarponiams, juto ir tokią įvairią baudžiavinių prievolių naštą: ėjo lažą, nešė duoklę, kai kada atsiskaitė vien grynaisiais;
5) Sobuva – istorinio paveldo vieta: jos kapinaitėse, pagal Jiezno bažnyčios 1711-1783 m. metrikų duomenis, laidojama nuo 1713 metų;
6) kaime visada gyveno šviesuoliai, vertinę pirmąją išmoktą raidę ir parašytąjį žodį. Nuo 1901 m. čia veikė rusiška valdinė mokykla, nuo 1916 m. pirmoji mokytojo Barkausko vadovaujama lietuviška parapijinė mokykla;
7) kultūringi Sobuvos žmonės buvo vieni pirmųjų pavasarininkų sąjūdyje, jie kūrė jaunalietuvių organizaciją, įsijungė į Jiezno šaulius. Daugybė nuo 1935 m. suvaidintų saviveiklinių spektaklių, tarp jų ir garsioji „Moderni moteris“, simbolizuoja šio kaimo galingas kūrybines jėgas;
8) aktyviosios šį kraštą simbolizavusios ir simbolizuojančios asmenybės: Kazimieras Skernevičius, Petras Vaitkevičius, Aleksandras Mikalauskas, profesorė Adelė Mikalauskaitė, Vincas Joneliūnas, laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, Nijolė Mikalauskaitė-Gudžiūnienė. Tai tarsi kasdienis kaimo išlikimo vilties lašas ir tiltas į kaimo ateitį.
Su Jiezno seniūnijos seniūnu Algiu Bartusevičiumi apvažiavome šį didelį kaimą. Norėjosi išlipti iš automobilio ir, kaip vaikystėje, basomis kojomis bėgti smėlėtais, nelabai civilizacijos paliestais kaimo takeliais, pakvėpinti senųjų darželio gėlių, įeiti į kiekvieną, kad ir sugriuvusią, kaimo trobą, pasilabinti su kiekvienu, kad ir jau išėjusiu, kaimo žmogumi… Suprasti ir tikėti, kad šių nuostabių, darbščių kaimo žmonių kartos išliks čia ir tikrai susitiks prie Mikalauskų ar kitos kokios nors sodybos po dešimt ar šimto metų… „Išeisim vieškeliais plačiais… Išeisim ir sugrįšim.“
Kaimo žmonių ir svečių vakaronė, dainos ir šokiai, bendravimo šurmulys užsitęsė ilgai.
Visi dėkojo organizatoriams R. Šimukauskaitei, Jiezno seniūnui A. Bartusevičiui, surengusiems jau ne vieną kaimo susitikimą, Jiezno teatro mylėtojams, Angelei Bajorienei, energingajai Nijolei Mikalauskaitei-Gudžiūnienei ir kitiems, kad šis susitikimas įvyko. Džiugu širdy buvo jausti, kad Prienų rajono savivaldybės meras Vytas Bujanauskas šioje šventėje buvo kaip savas tarp savų, paprastumu, jautrumu ir žmogišku supratimu palaikęs šio kaimo žmones, išklausęs juos ir pažadėjęs pagalbą.
Dar ne kartą sugrįšim į Sobuvą…
Istorikas Vytautas Kuzmickas
