2014 m. liepos 31 d., eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus, po sunkios ligos Birštone mirė Juozas Raklevičius, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanas „Saugas“, karys savanoris. 1951 m. partizanų vadovybės apdovanotas Trečio laipsnio Kovos Kryžiumi, 2006 – 05 – 06 – Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr.612 Vyčio Kryžiaus Ordino Komandoro Kryžiumi, kitais pasižymėjimo ženklais: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Partizanų Žvaigžde, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir daugeliu kitų žymenų.
Juozas Raklevičius gimė 1930 m. sausio 16 d. Butrimonių valsčiuje, Griškonių kaime stambių ūkininkų Raklevičių šeimoje. Juozukui nesulaukus nei metukų mirė tėvas. Po tradicinio gedulo mama ištekėjo už kito vyro – Karpavičiaus, kuris Juozukui tapo patėviu ir globėju.
1940 m. prasidėjus okupacijoms, Karpavičių – Raklevičių šeimai, kaip „buožėms“, bolševikiniai valdininkai skyrė ypatingą dėmesį, bet ištremti nespėjo. Bolševikams reokupavus Lietuvą, Juozuko patėvis Karpavičius pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir su kitais artimaisiais Butrimonių apylinkėse organizavo partizanų būrį. Juozukas tapo pagrindiniu šio būrio ryšininku ir jaunuoju partizanu. Juozuko gyvenimas tapo pusiau legalus, nes buvo tarpsniai, kai jis gyveno namuose, kitą dalį – partizanų būryje.
1945 m. būrio vadą Karpavičių bolševikams suėmus, jo šeima per didžiąją 1949 m. tremtį buvo ištremta į Sibirą, tačiau Juozui pavyko pasislėpti ir likti tėvynėje. Ištrėmus Juozo šeimos narius, jis tapo partizanų Dzūkų rinktinės nuolatiniu partizanu slapyvardžiu „Saugas“. Turinčiam didelę ryšininko, o taip pat ir partizanavimo patirtį, jam buvo skiriamos ypač atsakingos užduotys. Įsakymu jam buvo pavestas ryšio palaikymas tarp „Dainavos“ ir „Tauro“ partizanų apygardų štabų. 1951 m. už sėkmingą užduočių vykdymą Partizanų Vadovybės buvo apdovanotas trečiojo laipsnio Kovos kryžiumi. Juozas Raklevičius – partizanas „Saugas“ – ėjo jam pavestas pareigas iki buvo sunaikinta „Dainavos“ apygarda ir jos padaliniai. Juozas buvo „laimės kūdikis“ ir šį kartą, nes jo, kaip partizano, pavardė nebuvo pakliuvusi į okupantų specialiųjų tarnybų nagus – žuvę nekalbėjo, pakliuvę sužeistieji- neprasitarė. Juozas išlaikė anksčiau įgytą pasą ir kitus dokumentus, todėl nekilo problemų kitoje vietovėje pereiti į legalų gyvenimą. Jis ėjo įvairias pareigas kelių priežiūros tarnyboje, melioracijoje ir kitose organizacijose.
1957 m. vedė Dalią, kuri pagimdė vyresniąją dukrą Rasą ir jaunesniąją Jurgitą.
Sąjūdį sutiko dirbdamas Birštono miesto vandentiekio tarnybos vadovu. Aktyviai įsijungė į valstybinių institucijų – Lietuvos Šiaulių sąjungos, Birštono ir Prienų Tėvynės Sąjungos skyriaus, LLKS „Tauro“ apygardos skyriaus – kūrimo darbus. Buvo renkamas Birštono miesto savivaldybės tarybos nariu. Aktyviai dalyvavo šių organizacijų veikloje, organizavo paminklų partizanų žuvimo ir užkasimo vietose statybas ir priežiūrą. Puoselėjo tolimesnius planus šiose srityse iki paskutinių gyvenimo dienų.
Tebūnie Didvyriui lengva Tėvynės žemė, kurią negailėdamas savo gyvybės jis gynė nuo okupantų!
Petras Girdzijauskas, Laisvės kovų dalyvis
Liūdi bendražygiai ir artimieji.
Nuosirdus Aciu Jums Vytautai
Gili pagarba mirusiam ir užuojauta Juozo šeimai.Šeima neteko mielo ir brangaus žmogaus ,o visuomenė darbštaus žmogaus ir aktyvaus piliečio.
Vytautas