Greitosios medicinos pagalbos stotis. Kvietimas iš Bendrojo pagalbos centro privertė suklusti budinčiuosius bendruomenės slaugytojus. Telefono ragelyje nuskambėjo grėsmingi žodžiai – benzininiu pjūklu žmogui perpjautas petis, daug kraujo.
Kol buvo tikslinamos detalės, Greitosios medicinos pagalbos automobilis jau lėkė Stakliškių link.
Bendruomenės slaugytojas, užsienyje būtų pavadintas paramediku, Karolis (nuotraukoje – centre) jau mintyse dėliojo, ką darys atvykęs į nelaimės vietą, o galvoje vis skambėjo žodžiai „atvira plėštinė žaizda“.
Gauta informacija, jog nukentėjusysis vežamas prie Verbyliškių sankryžos, degalinės „Orlen Lietuva“. Karolis jau buvo pasiruošęs suteikti pagalbą. Štai ir automobilis, kuriame buvo vyriškis su plėštine žaizda. Jokių pašalinių veiksmų: sustabdytas kraujavimas, pastatyta lašinė infuzija, suleisti nuskausminamieji. Tik tada nukentėjusysis buvo perkeltas į Greitosios medicinos pagalbos automobilį ir nuvežtas į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių.
Karolis atsiduso – pagalba buvo suteikta laiku… Tačiau laukia kitas iškvietimas.
Po savaitės Karolio darbovietę pasiekė raštas, kuriame žmogus, patyręs nelaimę, dėkojo būtent jam ir Greitosios medicinos pagalbos ekipažui už „[…] skubią, profesionalią, nuoširdžią ir nepriekaištingą pagalbą“.
Įvykio herojus suradau darbo vietoje. Karolis ir jo kolegos lyg bitės dūzgė aplink Greitosios medicinos pagalbos automobilius. Į klausimą „Sugedo?“ išgirdau šiltą atsakymą: „Ne, kol nėra iškvietimų, bandom kai ką patobulinti, kad būtų patogiau dirbti“.
Pokalbį su K. Ručiu pradėjau paprastu klausimu – „Ar žiūri „Medikopterio“ serialą?“ ir išgirdau atsakymą „Taip“. Pagalvojęs jis pridūrė, jog serialo herojus ir jį vienija ekstremalių situacijų pojūtis.
„Nuo mokyklos laikų žinojau, kad būsiu slaugytoju. Dar mokydamasis Kauno kolegijoje Medicinos fakultete, dirbau Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje slaugytojo padėjėju, priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje, o nuo 2011 metų rugsėjo 1 d. save realizuoju Prienuose, Greitosios medicinos pagalbos stotyje“, – apie save pradėjo pasakoti Karolis.
Pasak 29 metų vyro, rutina – ne jam, todėl ekstremalus darbas papildomas savanorio pareigomis „Nemunaičio“ vaikų vasaros stovykloje. Taip pat jis yra ir kitų organizacijų savanoris.
„Judėti, judėti ir dar kartą judėti – mano gyvenimo credo“, – teigė Karolis.
Tai, kad Karolis aktyvus jų profesinės bendruomenės narys, patvirtino ir jo kolegos. Pasak jų, Karolis visada pasiryžęs padėti, ir nesvarbu, kad jau bus pasibaigęs darbo laikas.
Karolio teigimu, profesinį parengimą privalu pastoviai tobulinti, todėl įvairūs kursai ir dalyvavimas varžybose jau tapo neatsiejama darbo dalimi.
„Mes visada pasiruošę padėti žmogui, patekusiam į bėdą, todėl smulkmenų pas mus nebūna. Automobilius ir įrangą patikriname iškart atvykę į budėjimą. Medikamentais pasirūpinama baigiantis budėjimo pamainai“, – įtikinamai dėstė Karolis.
Kolegos spaudžia Karolį, kad stotų į universitetą. Pats jis lyg ir neprieštarauja, todėl reikia tikėtis, kad aktyviame gyvenime atsiras dar vienas, jo sielai mielas užsiėmimas.
Jonas Kavaliauskas
Rucys labai nekompetetinga asmenybe
Report