Užuguosčio parapijos klebonas Aurymas Tarasevičius, nors ir buvo labai užsiėmęs aplinkos tvarkymu, tačiau dėl šio reikalo rado laiko – bažnyčios zakristijoje saugomiems turtams parodyti. Tai ne aukso taurės ar kitos brangenybės, ką mes laikome turtu, tai daug vertingesni dalykai, kuriuos kiekvienas parapijietis gali pamatyti bažnyčioje ir jais pasigėrėti.
Tai – audėjos Veronikos Venckuvienės darbai.
Nuo skliautų žemyn tiesiasi geltoni kaspinai, keliolikos metrų ilgumo kiekvienas, didysis altorius ir mažesnieji užtiesti dailiomis staltiesėmis. Įprasta akiai šventovės puošyba, tačiau Užuguostyje ji nuostabi tuo, kad tai – jau į devintąją dešimtį tvirtai įkopusios moters audiniai. Vargu ar dabartinių laikų žmogus įsivaizduoja, kiek kruopštaus, atidaus, akylo darbo reikia išausti bent dešimties centimetrų ilgio juostelei, o čia… Spalvos ir jų deriniai, raštai, motyvai, religiniai simboliai ir dešimtys metrų audinio. Zakristijos spintoje gražiai sudėlioti rietimai staltiesių ir uždangalų, o ilgųjų kaspinų, puošiančių skliautą, yra net keli komplektai, skirti liturginių metų šventėms, progoms. Baisu ir liestis prie tokios grožybės, tad visai suprantamas klebono A. Tarasevičiaus noras, kad ir daugiau žmonių sužinotų ir pažintų auksarankę darbštuolę Veroniką.
Jei ne pakelėje išsirikiavusios nuo obuoliukų pakumpusios obelys, pro V. Venckuvienės sodybą pravažiuotum jos nepastebėjęs. Keliukas į kiemą baigia apželti žole, obelų šakos glosto automobilio stogą, o namelis jaukiai stūkso krūmų ir medžių pavėsyje. Keista, tačiau durys neužrakintos ir neužkabintos kabliu – nebe tie laikai, kad kiekvienas prašalaitis laisvai eitų į pirkią. Bet Veronika, atskubėjusi iš galinio kambarėlio, svečius sutinka be baimės. Anot jos, pas ją ateina tik geri žmonės, blogų sutikti jai nepasitaiko. Tuo galima tikėti, nes moters veidas nušviestas gerumo, o ji pati meiliai kalbina ir nei vardo neklaususi puola vaišinti pačios keptu pyragu, pilti į puodelį arbatą. Tačiau pozuoti nuotraukai – nieku gyvu. Pasak Veronikos, jau ir taip baisu, kad kas nepagalvotų, kad ir ji tokia pati, kaip tie, kur į televiziją ir spaudą be gėdos brukasi, savo purvą visam svietui rodydami. „Nei už ką!“, – Veronikos žodis tvirtesnis už deimantą. Laimei, kad leido bent trumpai apie ją parašyti, nors žada dėl to rimtai pabarti kleboną. Juk ką gi ji čia daranti – iš neturėjimo ką veikti audžianti, kaip įpratusi nuo jaunų dienų, tik dabar jos darbai atitenka bažnyčiai, o už tai ji neima nei lito. Žinoma, reikia siūlų audiniams, ir vienokių, ir kitokių, ar staklėms šaudyklių, tačiau viso to parūpina klebonas ir kaimo moterys, nes pačios jau nebeaudžia, tai kur gi dėsi užsilikusią siūlų ritę. O Veronikos audiniai nuostabiai puošia bažnyčią, gėrisi jais jos kaimynai, akių neatitraukia ir parapijos svečiai. Atsidėkodamas už tokį nuoširdų triūsą, padėką nuo vyskupo klebonas A. Tarasevičius moteriai įteikė pamaldų metu. Veronika sako vos nenugriuvusi po suolu iš gėdos – kam čia reikia tokių ceremonijų, juk stengiasi ji ne dėl savęs ar klebono, o „Dievui ant garbės“.
Staklėse po eilutę, po siūlelį jau gimsta naujas audinys. Sudėtingas piešinys išdidintas ant lapo, mat, Veronikos akys jau nusilpę. Ir raštai jai sunkūs, juk ne tokie, kokius jos senelė ar mama ją išmokė austi. Tad į pagalbą mamai ateina dukra Rita, atspausdinanti ir išdidinanti reikiamus motyvus. Bėda buvo pradžioje, prisimena Veronika ir klebonas. Vienas kitą sunkiai supratę, kaip turi atrodyti altoriaus užtiesalas ar kitas apeigų audinys. Tačiau dabar darbai eina kaip iš pypkės. Kad tik sveikata leistų, tai dar ne viena grožybė atsiras Užuguosčio bažnyčioje, kur Veronika – nuolatinė lankytoja. Gaila, jai, kad jau mažai kas eina į pamaldas, kad apleido tikėjimą, nenori nei melstis, nei į bažnyčią užsukti, o ką kalbėti apie giedojimą chore ar patarnavimą mišiose. Kitaip auklėta ji, kitaip ir amžinatilsį jos vyras, nuo mažumės rytą vakarą atklūpėdavęs rožančių.
Ne vienam bus sunkiai suvokiamas Veronikos pasiryžimas be užmokesčio, be pelno taip sunkiai dirbti. Mes to nesuprantame ir nemokame, o tokių žmonių, kaip ši Užuguosčio krašto audėja, reta. Jos audiniai sunkiai įvertinami popieriniu pinigu, nes jie ne tik puošnūs ir dailūs. Juose įausta neregėto gerumo ir kuklumo moters dvasia, kuri šildys dar daug būsimųjų kartų, ateisiančių į bažnyčią, jei ne pasimelsti, tai bent jau akis paganyti į puošmenas. Veronikos rankų sukurtas grožis sielas paveiks nejučiomis, taip pildydamas moters norą, kad viskas gyvenime būtų daroma Dievo garbei.
