Istorija visuomet yra aukščiau politikų viešųjų ryšių, nes čia pastarieji naudojasi tik atskirais, jiems tuo metu naudingais istoriniais faktais. Bet Birštonas – ne Lurdas, kuriame balti ėriukai šventą vandenį turėtų gerti ir žaliose pievose raudonų aguonų žiedus skabyti. Birštono istorija daugiaspalvė, čia visko buvo ir bus. Ir didingų žygių, dar didesnių Birštono žmonių pastangų, ir arkliavagių, ir 1928 m. Vytauto kalno juodosios sakmės, ir neužmirštų šio laikmečio kai kurių politikų nuopuolių, ir „senųjų laikų paveldo“ galutinio įveikimo, apie kuriuos ir memuarai, ir mokslinės studijos dar šiame dešimtmetyje prabils.
Birštono kurhauzo istorijoje – taip pat ne vien tik rožinės spalvos, ji yra tokia spalvinga, kad jos atskleidimas sudomins daugelį mūsų skaitytojų. Tai ir sudėtinga jo nuoma, tarpukario koncertai, tai ir su įvairiais sunkumais susidūrę orkestrų pasirodymai, tai ir kurhauzo restorano problemos. Praėjusiais metais galutinai nustatėme, kad Birštono kurorto salė pastatyta dar 1855 m. (kitais metais – 160-metis), o joje pradėta šokti 1857 m. 1862 m. liepos 22 d. kurhauze įvyko 1863 m. sukilimo organizacinis posėdis, kuriame dalyvavo žinomi Lietuvos ir Lenkijos intelektualai: dailininkai E. M. Andriolis, A. Zaleskis, V. Dmochauskas, poetas J. Laskaris, žymūs sukilėliai K. Koreva, N. Diuleranas. Buvo aptarta sukilimo veiksmų programa, duota kovos priesaika. XIX a. antroje pusėje kurhauze koncertavo žymus lenkų pianistas I. Paderevskis, gitaristas S. Sčepanovskis, smuikininkas L. Paradinskis ir kiti žymūs laikmečio muzikantai. XX a. pradžioje čia koncertus rengė lietuviškosios meno draugijos „Daina“ solistai, operos tenoras J. Babravičius. Su kai kurių metų pertraukomis metų kurhauze vykusiems šokiams grojo pučiamųjų orkestras.
1931 m. senasis kurhauzas buvo nugriautas. Naujasis pradėtas statyti pagal architekto Romano Steikūno 1931 m. parengtą projektą. Interjeras buvo dekoruotas dailininko K. Šimonio pano (pateikiame įdomią Kamarauskų giminės atstovės Zitos Gražinos Kamarauskaitės mums duotos nuotraukos kopiją – V. K.), įrengta lauko terasa su staliukais po skėčiais. XX amžiaus 4 dešimtmetyje kurhauze veikė viena pirmųjų dietinio maitinimo įstaigų, o 1939 metais pastatas dar labiau buvo praplėstas. 1944 m. rugpjūtyje, vykstant karo veiksmams, sudegė kurorto interjeras. 1960 m. jis buvo atstatytas, ilgus metus, iki paskutinės rekonstrukcijos, jame veikė sanatorinės valgyklos.
Labdaringi V. Jonuškaitės-Zaunienės koncertai Birštone 1935-1936 m.
Tai buvo vieni žymiausių Birštono kultūrinio gyvenimo įvykių. Dainininkė (mecosopranas), įgijusi aukštąjį bendrąjį ir muzikinį išsilavinimą, mokėsi ir stažavosi Berlyne, Romoje, Milane. 1928-1944 m. dainavo Kaune, Valstybės teatro operoje, ten sukūrė 47 operinius vaidmenis. Ji rengė daug rečitalių, dainavo originalias lietuvių kompozitorių ir harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Buvo stipri tiek koncertų, tiek operos dainininkė, tad koncertavo Taline, Rygoje, Berlyne, Vienoje, Varšuvoje, San Paulo, Montevideo, Buenos Airėse, Londone, Kopenhagoje (2 kartus), Stokholme, Osle, Leningrade, Maskvoje, Paryžiuje, Romoje (kelis kartus), Trevise, Palerme ir kitur. 
Pirmąkart į Birštoną solistė atvyko 1935 m. liepos 27 dieną. Koncerte, skirtame neturtingiesiems gydyklų pacientams paremti, buvo surinkta 665,65 lt. pelno. Net Čekoslovakijos ministras paaukojo 30 lt. (LCVA, f.1734, ap.1, b.307, p.221). Kitą labdaros koncertą ji surengė po metų, 1936 m. rugpjūčio 29 d. Apie tai „Lietuvos aidas“ rašė Juozo Bendoriaus korespondencijoje. Anot laikraščio, dainininkė koncertavo kartu su pianiste M. Dukštulskaite: „Dainininkė pateikė publikai gražioje interpretacijoje visą eilę solo dainų, kaip antai: Laumenskienė – Mater Dolorosa ir Ar tu matei, K. Banaičio – Rods prapulčiau, J. Talat-Kelpšos – populiariąją Žalioj stotelėj.“ („Lietuvos aidas“, 1936, Nr,395(2014), p.1). Kalba netaisyta – V. K.). „Po to buvo atliktos keturios ispanų kompozitorių dainos, vėliau – kelios populiariosios M. Petrausko, A. Račiūno dainos. Koncerto pabaigoje girdėjome A. Gliero – Ech pagyventi. Publikoje dainininkė susilaukė labai didelio pasisekimo, buvo daug gėlių, dovanų“ (Ten pat). Įdomu tai, kad kelis kūrinius atliko ir pianistė. Bet „solo skambinimui ir akompanimentui žymiai kenkė gana menkas fortepionas“ (Ten pat). Koncertas buvo tikrai pasisekęs, nes „klausytojų prisirinko pilna kurhauzo salė. Buvo daug privažiavę iš Kauno aukštosios visuomenės atstovų“ (Ten pat).
Tai buvo nuostabios akimirkos …
Vincė Jonuškaitė (1901-1997) buvo ištekėjusi už Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus. Šiam 1940 m. mirus, ji ištekėjo už rašytojo Stasio Leskaičio. 1944 m. dainininkė pasitraukė į Vakarus. Iki mirties gyveno, koncertavo, leido plokšteles, aktyviai dalyvavo lietuviškosios išeivijos veikloje Jungtinėse Valstijose. Nuo 2000 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kasmet rengia žinomos dainininkės vardo vokalisčių konkursą.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
