Nemažas būrys poezijos mylėtojų, giminaičių ir dvi žavios moterys – aktorė Virginija Kochanskytė ir Maironio Lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kurių buvimas tarsi atspindėjo renginio dvasią. Lyg eilėraščių pilna enciklopedija Virginija skaitė eiles iš J. Aleksandravičiaus-Aisčio kūrybos, laiškų atkarpėles, o muziejininkė iki kaulų smegenų A. Ruseckaitė, surinkusi slapčiausias poeto laiškų nuotrupas, jas sustygavo, surikiavo, taip prie mūsų priartindama jautrios sielos ir vidinių išgyvenimų pilną poetą.
J. Aisčio klubo „Katarsis“ nariai ir dainininkai iš širdies traukė dainas, o jų žodžiai – mylimo ir gerbiamo poeto, kuriam buvo brangi Tėvynė, žmogus, meilė ir Lietuva.
Nedidelė saujelė kūrėjo giminaičių, tarp kurių ir Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius, įdėmiai klausėsi visų jo gyvenimo detalių, nes tik istorinės žinios, kurios liudija apie poetą ir jo gyvenimo peripetijas, dar labiau suartina ir nutraukia nežinios šydą nuo daugelio klaustukų.
Labai džiugu, kad pati A. Ruseckaitė prisiminė ir kraštietį, mūsų mylimą poetą Justiną Marcinkevičių: „Rumšiškėse Jono Aisčio premija už neseniai pasirodžiusią poezijos knygą buvo įteikta poetui Justinui Marcinkevičiui. Literatūrinę J. Aisčio premiją už „aistiškumą“ kūryboje ir jo kūrybos populiarinimą dar 2004 m., švenčiant J. Aisčio 100-ąsias gimimo metines, įsteigė Kaišiadorių rajono savivaldybės Taryba.
Sugraudintas poetas sakė, kad ši premija jam bus viena brangiausių iš gausių apdovanojimų, gautų per ilgą gyvenimą“.
Dainas keitė V. Kochanskytės skaitomos ištraukos iš poeto biografijos, taip kiekvienas pajusdavo gražų prisilietimą prie Jono Aisčio gyvenimo.
Apie poetą Joną Aleksandravičių-Aistį
Gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Panemunės valsčiuje. Gyveno Rumšiškėse, o vėliau Išlauže.
Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke. Vėliau studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Grenoblio universitete, apgynė disertaciją Evangelijos tekstų vertimų į senąją Provanso kalbą lingvistiniais etiudais. Metus dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 m. persikėlė į JAV. Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą. Kurį laiką dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
1973 m. birželio 13 d. mirė Vašingtone. 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse.
Kūryba
J. Aistis akcentavo neoromantikų kartos idealus. Vėlyvojoje kūryboje daug dėmesio skyrė Lietuvai ir lietuvybei. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. Populiariausias savo kartos lietuvių poetas. Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti.
Poetas rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija, kuomet lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos.
Savo poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją siejo su judriu vidiniu muzikalumu, kuris ir buvo esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpdydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos…
O pabaigai tenorėčiau pridurti, jog ir pati muziejininkė A. Ruseckaitė, ir rumšiškėnai bei giminaičiai vienbalsiai sakė, jog persiritus per visą Lietuvą tik Rumšiškėse ir Birštone buvo paminėtos poeto J. Aleksandravičiaus-Aisčio gimimo 110-osios metinės. Tik nežinia, kodėl, nes jį, kaip didį poetą, pripažino ir Lietuvos dainius Justinas Marcinkevičius bei daugelis kitų žymių žmonių. Tad kaip gaila, kad mes nemokame branginti žmonių, kurie visa siela iki paskutinio atokvėpio buvo LIETUVIAIS.
Vilija Čiapaitė
