Liepos 6-oji. Diena, kai didžiuojamės Tėvyne, kai skelbiame pasauliui, jog esame lietuviai. Mūsų pranešimas toks pat išskirtinis, kaip ir mūsų tauta – vartojanti archaiškiausią indoeuropiečių kalbą, puoselėjanti daugybę senųjų papročių, patyrusi savo gyvavimo kelyje ir didžiulį pakilimą, ir pavojų išnykti. Mes – lietuviai ir turime tuo didžiuotis, turime skiepyti šį jausmą savo vaikams, kad jie garbe laikytų savo tautybę ir kalbą.
Džiugu matyti tuos, kurie čia ateina kasmet, malonu išvysti ir naujai prisijungusiuosius – tai reiškia, jog ši graži tradicija prigijo ir traukia prie savęs žmones. Šventės proga ir senbuvius, ir naujokus pasveikino seniūnas Gintautas Kaminskas, palinkėjęs ir toliau ugdyti vienybę ir tausoti lietuvybę. Pasipuošę naujais tautiniais kostiumais liaudies dainomis stakliškiečius nudžiugino kultūros darbuotojai, ką tik parvykę iš jubiliejinės Dainų šventės, kupini malonių įspūdžių ir, žinoma, šiek tiek prikimę bei nuvargę. Tačiau jų dainos, kurias užvesdavo itin savito balso savininkė Akvilė, taip tiko skambėti tą vakarą, taip gera jas buvo girdėti ir joms pritarti. Ir gera buvo kartu giedoti Tautinę giesmę, ranka pagarbiai rodant į širdį – ten, kur glūdi didžiulė meilė gimtinei. Apie pasiryžimą mylėti ir gerbti Lietuvą bylojo ir rimti skautų veidai – jie niekada nepraleidžia šios svarbios tautai šventės. Tad nenuostabu, kad padainavę ir pagiedoję stakliškiečiai neskubėjo skirstytis, norėjo dar šiek tiek pabūti kartu, padainuoti, pasidalinti ta dvasios šiluma, kuri juos tądien subūrė į vieną didelį ratą. O Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė atsisveikinimui pranešė dar vieną malonią žinią – kitą savaitgalį krašto gyventojai ir svečiai kviečiami atvykti į tradicinę seniūnijos šventę „Po liepa, brandinančia medų“. Tad ir vėl laukia puiki proga pabūti kartu, padainuoti, pašokti, linksmai praleisti įpusėjusios vasaros dieną.
