Birželio 6 d. suplanuotas kurorto šventės atidarymas įvyko ne pagal scenarijų, nes organizatoriai išsigando praūžusios liūties ir atidarymo ceremoniją perkėlė į Kultūros centrą.
Ant plauko buvo pakibusi ir tradicinė savivaldybės įstaigų bei įmonių eisena, bet paskutiniu momentu ji įvyko. Tiesa, daug žmonių po eisenos dar lūkuriavo savivaldybės aikštėje, bet tradicinio veiksmo nesulaukė.
Kalbinti tėvai su vaikučiais sakė, jog atėjo ne tik paklausyti savivaldybės vadovės bei muzikos, bet ir susitikti, pabendrauti su kaimynais, draugais, kolegomis ir pažįstamais.
Jau tapo tradicija, jog kurorto šventės atidarymo ceremonija yra savotiški atlaidai, į kuriuos žmonės suvažiuoja pabendrauti, pasidalinti mintimis ir vieni kitais ir pasigrožėti didžiulės šventės pradžia.
Deja, šiais metais šventiškas pojūtis buvo užspaustas tarp keturių sienų ir visiškai nesvarbu, dėl kokių priežasčių tai įvyko.
Aišku, galima nekreipti dėmesio į vieno ar kito šventės dalyvio nepasitenkinimą vienu ar kitu renginiu, nes visada kritinė masė šventusiųjų liks patenkinta renginių gausa ir galimybe pasilinksminti.
Iš kitos pusės, renginių buvo tiek daug, kad į visus suspėti ir labai norint vienam nebeįmanoma. Miestas buvo okupuotas automobilių ir neretai atrodė, jog į Birštoną atsikraustė jų turgus.
Pameluočiau, jei pasakyčiau, jog per 3 šventės dienas nesuradau, ką pažiūrėti. Pamačiau ir pasidžiaugiau, kad organizatoriai atliko tiek daug prasmingo darbo. Ir už tai jiems didelis ačiū.
Bet sakoma, jog statinę medaus gali sugadinti ir šaukštas deguto.
Štai, buvo smagu matyti, kai sekmadienį, net lyjant, nebuvo nutraukti merės pusryčiai. Lietutis, tarsi pamatęs, jog jo niekas nebijo, pats nutolo ir leido miestelėnams bei kurorto svečiams papusryčiauti, o padavėjais dirbo visa savivaldybės Taryba su mere N. Dirginčiene priešakyje.
Šias metais tiek buvo pagaminta grikių košės ir kiaušinienės, kad jau nebuvo kam valgyti, nors žmonių atėjo nemažai – sėdimosios vietos prie stalų buvo užimtos, o ir stovinčiųjų netruko.
Pusryčių šūkis „Pabūkime kartu“ atitiko susiėjimo dvasią.
Jonas Kavaliauskas