Ekskursijos vadovas buvo istorikas, gyvenantis Miroslave, Jonas Juravičius, praeityje turėjęs daug sąlyčio ne tik su buvusiu Jiezno rajonu, bet ir su Jieznu. Tai išsilavinęs, labai didelės patirties lietuvybės tema, aukšto kultūrinio lygio šmaikštuolis. Tiek į Lenkiją, tiek atgal, lydėjo jo savita humoro forma atmiešti komentarai. Jau pats pirmasis šio žmogaus prisistatymas ekskursijos dalyviams ir paaiškinimas, kad jam 100 metų be 34, reiškė – bus nenuobodu.
Svečioj šaly pirmasis sustojimas buvo Beržininkų kapinės. Jose pagerbėme 1918 metų kovose žuvusius ir ten palaidotus septynis lietuvius. Mūsų vyriausybei skyrus lėšas, jiems yra pastatytas paminklas, uždėti antkapiai.
Seinuose sužavėjo katedros didingumas. Nusilenkėme kunigo Antano Baranausko kapui, kuris tarnavo vyskupu Seinuose ir čia įsteigė kunigų seminariją. Vėliau nemažai tuomečių Lietuvos vyskupų baigė šią seminariją. Įdomu tai, kad Seinų bažnyčios herbas yra dvigubas. Jame prie kurijos herbo puikuojasi dar ir Vatikano herbas – popiežiaus mitra.
1999 m. Seinuose lietuvių lėšomis buvo pastatyti Lietuvių namai. Juose yra ir Lietuvos konsulatas. Šiame Lenkijos krašte nuo seno labai stipri lietuvybės dvasia. Uždraudus Lietuvoje lietuvišką spaudą ir kalbą, Seinuose pogrindyje buvo spausdinama lietuviškoji „Aušra“. Dabar lietuviai Seinuose leidžia ir skaito lietuvišką leidinį „Šaltinis“, vaikams – „Aušrelę“. Malonu žinoti, kad lietuvių namų salėje vyksta daug renginių, Jiezno saviveiklininkai ir kapela taip pat yra čia koncertavę, be to, poeto Kristijono Donelaičio garbei veikia paroda.
Vygrių vienuolynas įsikūręs saloje. Tai nesuvokiamai ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. Vienuolynas nebeveikia, bet yra išlaikomas valstybės ir labai prižiūrimas. Bažnyčioje ir šiuo metu vyksta pamaldos. Stebino pasakiško grožio altoriai. Šv. Arkangelo Mykolo altorius jiezniečiams leido pasijusti lyg savoje bažnyčioje. Vienuolyno požemiuose aplankėme vyskupo Michailo Višerskio karstą su palaikais. Apžiūrėjome ir Jono Pauliaus II-ojo apartamentus, kuriuose jis apsistodavo viešėdamas tėviškėje.
Į kelionės programą buvo įtrauktas Šilainės kaimas. Tvirtuolis lietuvis Petras Lukoševičius pasiaukojamai kruopščiai didelių nuosavų miškų ir laukų masyve per 13 metų atkūrė senovės jotvingių ir prūsų gyvenvietes. Čia – aukurai, ugniakurai, vandens telkiniai, akmens indai, pripildyti švęsto vandens ir kt. Pasakojimai pagrįsti žiniomis, surinktomis iš daugelio pasaulio šalių universitetų, akademijų bibliotekų, kur tik buvo galima rasti žinių apie jotvingių ir prūsų egzistavimą, gyvenimo papročius, žygius.
Jau gerokai po darbo valandų atvykome į Punską. Mus pasitiko Valdas Krakauskas nuo Krokuvos, Punsko valsčiaus tarybos pirmininkas. Tenykščiai lietuviai, kaip ir mes, myli dainą, muziką, šokį. Jų kaimo kapela „Klumpė“ pastoviai dalyvauja Lietuvos kaimo kapelų varžytuvėse „Grok, Jurgeli“. Kultūros namuose veikia daug saviveiklos kolektyvų, per metus surengiama apie 80 renginių. Punske veikia vienintelė lietuviška mokykla. Nors kultūrai ir švietimui skiriama lėšų, mokyklos remontui jų pritrūksta. Bedarbystė Punske siekia 20 proc., daug žmonių vyksta į užsienius didesnių pinigų ieškoti. Žemė čia brangi, propaguojami stambūs ūkiai. Karvių ūkininkai negano, žalienas veža į tvartus – tai ekonomiškiau. Pieno supirkimo kainos irgi didesnės nei pas mus.
Punsko valsčiaus pirmininkas, išlydėdamas svečius, nuoširdžiai dėkojo už atvežtas dovanas. Ekskursijos vadovą Joną jis pavadino „Punsko ambasadoriumi“ – tai ne pirma ir ne paskutinė grupė žmonių, atvežama iš Lietuvos į lietuviškąjį Lenkijos kraštą.
Tai buvo visapusiškai puiki kelionė. Nors esame daugiausiai vyresnio amžiaus ir neįgalūs, kad per daug nenuvargome, matėsi kitą dieną. Nemaža dalis ekskursantų po ankstyvųjų mišių būriavosi Jiezno bažnyčios šventoriuje, dalinosi įspūdžiais, prisiminė kelionėje dainuotas dainas.
Už išvyką į artimąjį užsienį, patirtus įspūdžius, turiningai, linksmai, draugiškai praleistą šeštadienį ekskursijos dalyviai dėkoja Jiezno žmonių su negalia sąjungos pirmininkei Augenijai Stoškuvienei, kuri dėl šio visuomeninio darbo aukoja savo brangų laiką. Pati būdama neįgali ir slaugydama nevaikščiojančią mamą, suranda sąjungai rėmėjų, kurie atpigina keliones, poilsį ir kitus renginius. Už šią nuostabią kelionę dėkojame Seimo nariui Andriui Palioniui, Vilmai ir Arūnui Vaidogams, AB „Kautra“.
Sigutė Kimbirauskienė
