Visus svilino, visus žudė, ką pasiekė. Todėl su dar didesne nekantra laukiame tikrosios šilumos, kuri paskatins ištisą pliūpsnį žiedų, spalvų, kvapų, grožio…
O kol to laukiame, verta užsukti į Birštono muziejų, kur iki birželio pradžios lankytojus džiugins baltuose popieriaus lapuose sužydę gėlės. Tai – neseniai į viešumą išėjusios dailininkės Vilijos Čiapaitės akvarelės darbų paroda. Po daugelį nustebinusių grafikos kūrinių, Vilija žiūrovų „teismui“ pateikė savo akvarelės piešinius, kuriuose ne sustingo, ne apmirė ir ne sugulė spalvos, o atgijo ir sumirgėjo įvairiausių gėlių atvaizduose. Čia – ir išdidžiosios orchidėjos, ir kuklučiai obels žiedeliai, ir viskas lyg gyva, tebeauga ir švelniai vilioja akis. Iš tiesų, Vilijos piešiniai tuo ir išskirtiniai. Spalvos juose tolygiai ir atsargiai pereina iš vieno švelnaus atspalvio į kitą, o augalai nutapomi popieriuje pedantiškai, iki smulkmenų stengiantis parodyti jų formą, trapumą, spalvų žaismą. „Tokia esu – smulkmeniška,“ – sako Vilija.
Tačiau tas smulkmeniškumas yra visai kitokios prasmės, mat, dailininkę gali pradžiuginti, nustebinti ar sugraudinti itin kasdieniški, vos pastebimi dalykai, kuriems ji geba įkvėpti dvasią, pakylėti iki stebuklo, suteikti tą grožį, ir nustebinantį, ir priverčiantį susimąstyti, žvelgiant į jos paveikslus – kodėl gi aš to nepamačiau? Ir visa tai – tarsi savaime, be jokio ypatingo išsimokslinimo. Tiesiog, anot Vilijos, vaizdai, ištrūkę iš atminties, beveik patys ima lietis popieriuje, rankai ir akims tereikia spėti juos užfiksuoti. Žinoma, tik atrodo, jog paveikslas atsiranda vos ne akimirksniu. Po kelių valandų pasinėrimo į darbą dailininkė pasakoja pastebinti maudžiančias rankas, įsmilkusią nugarą. Piešimui ji atsiduoda visu kūnu ir siela, pamiršdama aplinkinį pasaulį, į kurį gana dažnai ją sugrąžina vyras Vaclovas arba šeimininkės nedėmesingumu pasipiktinęs mylimas šunelis Vulkanas. „Pabėgimai“ iš kasdienybės – vieni ilgesni, kiti trumpesni – duoda puikius vaisius, kuriais dabar jau gali pasigėrėti ir meno mėgėjai Birštone.
Nereikia būti genijumi ar didžias aukštumas užkariavusiu mokslininku, kad sugebėtum žmonėms dovanoti nors truputėlį grožio tavo paties sukurtame pasaulyje. Jei jis kažkam suteikia džiaugsmą – esi laimingas, Dievo apdovanotas žmogus, kuris būtinai turi šia dovana dalintis su kitais. Vilija, maloni ir švelniai kiekvienam besišypsanti moteris, dailininkė, paliečianti sielą savo kūriniais, jai duotu talentu dosniai dalijasi su visais.
