Gyvename Lietuvoje, kurios gamtos grožis žavi ne vieną užsienietį. Mes gi jį matome visiškai kitaip – tarsi įprastą kasdienybę. Pabuvoję svečiose šalyse, vykdami namo, dažniausiai suvokiame, kokia graži ta mūsų Lietuvėlė. Rodos, pušys, eglės ir apsamanoję kaimo grytelės, niekada nekritę į akį, grįžtant namolio, tampa tokie mieli, kaip medus, kaip motulės švelni ranka, glostanti galvą.
Skubame aplankyti svetur esančias pilis, dvarus, miestus, tačiau ar pažįstame savo kraštą? Ar matėme išpuoselėtus dvarelius, dangaus numelsvintus ežerus, senuosius pilkapius? Retas kuris, apkeliavęs daug šalių, pasakys, kad matė visas gimtojo krašto grožybes.
Šilavoto, Pakuonio, Prienų smalsuoliai, kartu su kitų rajonų grupele žmonių vis tik nutarė aplankyti keturis iš daugelio atgimusių dvarų. Tai Bistrampolio, Pakruojo, Burbiškių ir Raudondvario (Radviliškio r.). Autobusas su vadove ir keleiviais nurūko Bistrampolio dvaro link. Kelionė neužtruko, nes kelionės tikslas – kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. O štai ką papasakojo mokytoja Vilija Zablackienė po kelionės po dvarus…
Bistrampolio dvaras, rekonstruotas, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, 700 metrų nuo Via Baltica greitkelio, 14 kilometrų nuo Panevėžio. Neoklasikinio stiliaus dvaro sodybos kompleksą sudaro viešbutis, restoranas, koncertinė salė, įvairių dydžių dvaro rūmų salės seminarams ir banketams. Atokiau, dvaro parke, koplytėlė – knygnešystės muziejus. Būtent čia ekskursantai užsibuvo ilgėliau. Medinis kryžius, kabantis ant sienos, turi istoriją, kurią iš lūpų į lūpas pasakoja čionykščiai… Jurgis Bielinis, iškilus žmogus, nešdamas knygas ir rizikuodamas gyvybe, mirė prie šio kryžiaus. Koplytėlės sienas freskomis nutapė žymus šiuolaikinės Lietuvos dailininkas Antanas Kmieliauskas. Piešiniai subtiliai ir išraiškingai mena, jog J. Bielinis ir kiti knygnešiai buvo sumanūs ir drąsūs. Pats išprusęs ir šviesą skleidžiantis J. Bielinis gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“.
Bistramų giminė dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Jų giminė kildinama iš Prūsijos. Iki mūsų dienų išlikusio dvaro įkūrėju laikomas Panevėžio bajorų maršalka Karolis Bistramas (1819-1887), pastatęs mūrinius dvaro rūmus ir naujus ūkinius pastatus, įkūręs parką. Dvare yra lankęsis Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius. Teigiama, kad Bistrampolio dvare garsusis rašytojas rinko medžiagą istoriniam romanui „Tvanas“.
Kunigui Rimantui Gudeliui tapus katedros klebonu, dvarą nusipirko viešoji įstaiga „Jaunimo integracijos galimybių centras“, kuriai jis vadovauja ir kuri, gavusi paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšų, Bistrampolio dvaro sodybą sutvarkė bei pritaikė turizmo ir kultūrinėms reikmėms.
Toliau kelionė tęsėsi Pakruojo dvaro link.
Pakruojo dvaras
Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.
Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmų centre – ovalo salė su jonėnų kolonada. Jie buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros – kolekcija. Po 1940 m. nacionalizacijos dalis paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kiti – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.
Tai vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys, didžiausias išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, 26 pastatų ansamblis. Seniausi dvaro pastatai – užeiga, spirito ir alaus daryklos.
Pakruojyje yra HAV (humoro, alaus ir varnizmo) valstybė. Sukurti HAV sumanė vietos verslininkas, kurio idėja sulaukė 3,5 tūkst. sekėjų iš 18 pasaulio valstybių, tarp jų – iš Pietų Korėjos ir Australijos. „Viskas prasidėjo nuo varnų ir alaus“, – sakė vadovė.
Štai ir Burbiškės.
Burbiškių dvaras
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių.
Jaunasis dvarininkas Mykolas Baženskis mokydamasis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje, jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo valdymo laikais dvaras ypač išaugo. M. Baženskis įkūrė didelį, puošnų dvarą, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais.
Gyvendamas Burbiškio dvare, M. Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo gabaus menininko, galinčio įgyvendinti tą jo sumanymą…
Likimas susiklostė taip, jog dvaras, kaip ir daugelis, sulaukė nepalankaus sau laikmečio.
Ir štai1981 m. buvo pradėti pirmieji dvaro tvarkymo darbai, o įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams. Parke įrengtas gėlynas, atkurtos gėlių klombos. Restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, koridorius, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, svečių korpusas dvaro rūmuose.
2007-2011 m., Radviliškio rajono savivaldybei gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: arklidės, svirnas, tvartas, virtuvė, balandinė, sodininko namas, oranžerija ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, keturių aukštų bokštas, pirtis, altana.
Burbiškio dvaras – neoromantizmo ir neogotikos paveldo vertybė. Dvaras pritaikomas šių dienų poreikiams: vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai. Renkamos įvairių gėlių kolekcijos. Pavyzdžiui, 300 rūšių ir formų tulpių kolekcija. Taigi, pasigrožėjus žydinčiomis tulpėmis, čia pat galima buvo įsigyti jų svogūnėlių. Tad, argi moterys atsilaikys prieš tokią pagundą?
Toliau kelionė sekė Raudondvario link.
Raudondvaris
Raudondvaris – gyvenvietė Radviliškio rajone, šalia kelio Radviliškis–Panevėžys. Išlikęs buvusio Raudondvario dvaro pastatų ansamblis (XIX a., priklausė Teodorui fon Ropui) ir parkas (dabar dalyje dvaro pastatų yra įsikūrusi Šeduvos technologijų ir verslo mokykla).
Raudondvaris tebenyksta. 2008 metais į privačias rankas pakliuvęs dvaras buvo neprižiūrėtas, todėl dabar yra kritinės būklės ir toliau griūva. Griuvėsiai – taip būtų galima pavadinti vieną gražiausių Lietuvoje dvarų. Ugnis nuniokojo stogą, išdaužyti langai, dažais išterliotos sienos. Tai bene graudžiausia kelionės pabaiga, kuomet suvoki, jog laikas negailestingas, ir tai, kas turėtų išlikti ateities kartoms, bando sugriauti ne tik gamta. Tačiau vadovė pasakė džiugią naujieną, jog netrukus, gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, Raudondvario dvaras atgims ir kvies susiburti draugėn, kad pavartytume istorijos puslapius, susijusius su juo.
Pagarbiai mintimis nusilenkę istorijai ir žmonėms, darantiems gerus darbus atkuriant kraštui svarbius objektus, keliauninkai patraukė namo. Kelionė truko 12 valandų, tačiau patirti įspūdžiai, gauta informacija ir vaizdūs reginiai išliks ilgam atmintyje. Juk tai mūsų istorija, kuri brangi mums, mūsų šaliai, atkakliai siekiančiai iš slaptų aruodų ištraukti mūsų istoriją.
Vilija Čiapaitė
