Gražus gamtos kampelis išvaduotas nuo šiukšlių. Ilgam?

„Akys baisininkės, rankos darbininkės“ – labai teisingai pastebėjo mūsų senoliai.

Iš tiesų, pasidairius įspūdingoje Balbieriškio atodangoje, aikštelėje šalia jos ir šlaituose, kilo mintis, kad visam tam iškuopti reikės mažiausiai pusdienio. Tačiau ne, tam pakako valandėlės kitos. Balandžio 24-ąją tarsi skruzdėlės pabiro iš geltonųjų autobusiukų vaikai, prie jų prisijungė mokytojai, Balbieriškio seniūnijos, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojai ir kiti žmonės, ryžtingai nusiteikę išvalyti nuo šiukšlių gražią, patrauklią daugeliui vietą. Kadangi ją aplanko nemažai prastai mąstančių žmonių, tad akivaizdus ir to rezultatas – šiukšlės visur, kur gali pasiekti žmogaus ranka ar žengti koja.

Į talką švarinti Balbieriškio atodangą, pakviesti gamtosaugininkų ir Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos, atvažiavo ne tik vietiniai vaikai ir jų mokytojai, bet ir „Revuonos“ pagrindinės mokyklos bei Birštono gimnazijos mokiniai. Pasak NKRP specialistės Ramutės Milušauskienės, šios mokyklos yra regioninio parko teritorijoje, tad jos ir buvo pakviestos į svarbią ir labai reikalingą akciją. Tačiau prieš tai jaunieji talkininkai Balbieriškio pagrindinėje mokykloje dalyvavo netradicinėje ir įdomioje pamokoje, kurią vedė Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė su kolegomis. Nors vaikai ir pamokose labai daug sužino apie Lietuvos gamtą, tačiau, pasak R. Baškytės, yra daug įdomių dalykų, kuriuos gali papasakoti būtent tarnybos specialistai, demonstruodami vaizdinę medžią apie saugomas teritorijas, surengdami viktoriną.

Balbieriškio atodanga, anot direktorės, vienas unikaliausių gamtovaizdžių Lietuvoje, daug kieno žinomas ir lankomas. O tarnybai tenka išklausyti nemažai priekaištų dėl nešvaros – aikštelė sutvarkyta, atnaujinta, įrengti stendai, suoleliai, dviračių stovai ir kita, tačiau visa tai nustelbia besimėtančios šiukšlės. Ši problema svarstoma ir, kaip sakė R. Baškytė, netrukus laukiama konkrečių žingsnių. Tikimasi, jog atodangos teritorija bus nuolat prižiūrima, be to, čia lankytojų aptarnavimo buveinę nori įsteigti privatus asmuo, kuris taip pat prisidėtų prie tvarkos ir švaros išsaugojimo. Dar vienas žingsnis, kuris pagerintų situaciją, būtų draudimas įvažiuoti į aikštelę sunkiasvoriam transportui. Na, ir vienas svarbiausių ir nuolatinių darbų – visuomenės auklėjimas. Tai padeda daryti ne tik tokios švarinimo talkos, bet ir vaizdingi paminklai žmonių neatsakingumui – mokinių suręsti vėjo malūnėliai ir laivas iš šiukšlių, surinktų atodangos teritorijoje. Jei žmonės nemato nedidukų stulpelių su ženklu, draudžiančiu šiukšlinti, tai gal bent tokios skulptūros paskatins juos susilaikyti nuo teršimo.

Be abejo, lankytojai gali priekaištauti, jog aikštelėje nėra įrengta šiukšlių konteinerių. Tai, R. Baškytės manymu, taisytina, bet tik pačioje aikštelėje. Takai, pasivaikščiojimo vietos turi būti apsaugoti žmonių supratingumo – jei sugebėjai atsigabenti pilnus krepšius valgių ir gėrimų, tai daug lengviau parsinešti tuščias pakuotes ir tarą. Taip bandoma ugdyti lankytojų sąmoningumą daugelyje vaizdingų Lietuvos vietų, taip bus daroma ir Balbieriškio atodangoje, kurią lankantys žmonės irgi turi išmokti ne mėtyti šiukšles toliau nuo akių, o jas pasiimti su savimi.

Didelis talkininkų būrys netruko pririnkti pilnus maišus šiukšlių, iššlavė aikštelę, nurinko prišnerkštus atodangos šlaitus. Vėliau po smagaus darbo pasistiprino vaišėmis ir paliko švarią vietovę lankytojų malonumui. Bet ar ilgam ši švara ir tvarka?