Petras Navickas
Taigis taigis, pavasaris linksmai ridinėja saulę po dangų. Seni kaulai sėkmingai peržiemojo, ir spjovęs į visas kasdienybes, nutariau pasikultūrinti. O kur galima taip puikiai ir ramiai pasisemti sielai reikalingos atgaivos? Tikėkit ar ne, bet vos tik atšilus orams traukiu į Birštoną. Oi gražus kurortėlis, oi geras oras, bet šį kartą teko nusivilti.
Perskaičiau, kad Kurhauze vyksta žymaus dailininko paveikslų paroda. Vienąkart nuvykau, bet jau buvo 17 valanda, tai pabučiavęs spyną nukurnėjau į muziejus. Pamaniau, kad darbo valandos, turbūt, baigėsi. Kitą dieną atbildėjau pusei keturių. Lakstau apie Kurhauzą kaip kvailys, nes darbo laiko niekur nėra parašyta, o viduj – tik mirtina tyla. Šį kartą tikrai įpykau. Protezai iš pasiutimo net barškėti pradėjo. Ot velniava, pamaniau, antrą kartą spyną nuoširdžiausiai pabučiavau ir be pasikultūrinimo, tik pakvėpavęs grynu Birštono oru, sėdau autobusiukan ir namo parbildėjau. Tfu tfu tfu, tris kartus nusispjoviau ir sau pasakiau, kad į Kurhauzą daugiau nebeisiu ir spynos daugiau nebučiuosiu.
O baigdamas tenoriu pasakyti, kad kol aš aplink tą gražų pastatą laksčiau, ne vienas poilsiautojas bučiavo spyną, o nueidami vis atsigręžiojo, manydami, kad nuo spynos pabučiavimo įvyks stebuklas ir durys atsivers…