Kovo 20 d. į Stakliškių vidurinę mokyklą suvažiavo apie 100 mokytojų iš visos Lietuvos.
Tokiam švietimo įstaigų atstovų sambūriui geru pretekstu tapo šios mokyklos organizuotas seminaras „Mokymosi vertė. Kaip didinti?“.
Pasak Stakliškių vidurinės mokyklos direktorės Loretos Šernienės, idėja surengti tokio pobūdžio konferenciją – seminarą gimė prieš gerus metus, nes buvo juntama, jog mokyklos mokytojai vertinimo sąvoką tapatina tik su rezultatu, nors iš tikrųjų vertinimas – tai savotiškas viso ugdymo proceso katalizatorius.
Iš pirmo žvilgsnio nieko naujo minėtas seminaras nesiūlė, nors pranešimai buvo aukšto lygio ir privertė suklusti ir šio straipsnio autorių. Bet praktinė dalis tikrai pavyko. Penki moderatoriai su polėkiu sukurtose erdvėse skirtingoms grupėms vedė diskusijas penkiomis atskiromis temomis, bet visuose buvo arba galima buvo įžvelgti vertinimo kriterijų prasmę ugdymo procese.
Ir pats diskusijų rezultatų paskelbimas buvo pateiktas gan originaliai ir su gera potekste – į lagaminus buvo sudėtos, mokytojų manymu, pozityvios diskusijose gimusios mintys, o į šiukšliadėžes sukrito tai, kas galimai stabdo žinių įsisavinimą ir jų vertinimą, o gal net žlugdo patį įvertinimo procesą.
Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos mokytoja ekspertė Liuba Stankevičienė pastebėjo, jog panašiomis temomis seminarus turi organizuoti ir net didesnės už Stakliškių vidurinę mokyklą švietimo įstaigos. Viešnia iš Marijampolės atkreipė dėmesį, jog diskusijos buvo sumaniai organizuotos, o karuselės principas vertas dėmesio.
Pasak L. Stankevičienės, šiuolaikinėje mokykloje pamirštama, jog už lango visiškai kiti laikai, o ir mokiniai kai kuriuos dalykus išmano ne prasčiau, bet netgi geriau.
Jos manymu, vertinimas tai ne rezultato konstatavimas, o kelių į žinių pasaulį ieškojimas.
Vedlys (mokytojas) turi pats pastoviai tobulėti, pamokos metu aiškiai nustatinėti vertinimo kriterijus, o vėliau pagal juos vertinti mokinių atliktus darbus.
Ekspertės teigimu, dar daroma nemažai klaidų, kai bandoma perteikti žinias pagal nustatytą šabloną, net nebandant ieškoti savo aplinkai priimtinų vertinimo būdų.
Pedagogas iš didžiosios raidės lieka pedagogu, todėl kritika reformų autoriams atvirai nenuskambėjo, nors buvo pasakyta, kad negalima reformų kas penkerius metus kaitalioti, kokios jos nebebūtų.
Iš tiesų reikia pastebėti, jog švietimo reformų kūrėjai taip skubėjo vieni kitiems įrodyti kas geresnis, jog dabartinę situaciją švietime galima pavadinti merdinčia, nes aiškumo nėra jokio.
Pedagogai sako, jog perpildytose klasėse nebeįmanoma kokybiškai dirbti su 30 mokinių, o Švietimo ministras Dainius Pavalkis, apsilankymo Prienuose metu, teigė, jog Lietuvoje vienam mokytojui atitenka tik 8 mokiniai.
Tad pas mus mokytojų per daug, o perpildytos klasės – žinių garantas.
Ministras taip pat įsitikinęs, jog kaimo mokyklose mokinių paruošimas neprilygsta miesto, o priimti sprendimai išlaikyti mažas mokyklas kaimo teritorijose daugiau apsprendžia socialines problemas nei švietimo. Per daug Lietuvoje, anot D. Pavalkio, ir gimnazijų.
Vis tik seminaras Stakliškėse parodė, jog mokytojai pasiruošę ne tik patys mokytis, o ir įgytas žinias sėkmingai perteikti mokiniams. Politikai ir reformų kūrėjai eksperimentuoja, o mokytojai ugdo mūsų šalies ateitį.
Man patiko seminare išsakyta mintys, jog mokiniai gerbia mokytojus tiek, kiek jie gerbia patys save.
Ir dar. Švietimo ministras pripažino, jog mokinių krepšelis neatlieka savo, kaip ugdymo funkcijos, o yra viso proceso komercinė sudedamoji, bet kol kas niekas nepasiūlė geresnio modelio.
Štai ir galime atlikti dar vieną vertinimą – ar švietimo sistema yra ugdymo, ar komercinė įstaiga.
Vidmantas Venclovas
