Sausio viduryje šaltukas taip spustelėjo, jog daugeliui rodės, kad ir gyvenimas sustojo. Tačiau to tikrai nebuvo. Kas ieškojo gamtos skleidžiamos ramybės, tylaus ir paslaptingo sniego girgždėjimo – tikrai atrado. Tokia paslaptinga tik žiemos duodama ramuma kai kam dovanojo didžiulių gėrybių krepšį.
Taigi, sausio viduryje, kuratorės Dalios Skridailaitės suburti, dailininkai iš įvairių Lietuvos vietų intensyviai dirbo, plušo ir džiaugėsi sielos atgaiva, kurios net nesitikėdami pasisėmė Nemajūnuose. Daug kam tai Dievo pamirštas kampelis, kitiems – Nikodemo Silvanavičiaus kūrybinio kelio tarpsnis.
Tegalima spėlioti, ar gamta, ar tai, kad didysis N. Silvanavičius taip pat klajojo po šias apylinkes, suteikė dailininkams begalinio peno, darbštumo ir vizijų, kurios kaip mat nukeliaudavo ant drobės. Dailininkai Dalia Skridailaitė, Agnė Palilionytė, Antanas Obcarskas, Lidija Skačkauskaitė – Kuklienė, Valentinas Varnas, Diana Zviedrienė, Vidmantas Gerulaitis plenero uždarymo metu negalėjo atsidžiaugti kūrinių gausa, spalvingumu ir buvimu kartu.
Visus darbus, kuriuos nutapė darbščios rankos, dailininkai atvežė į Birštono kurhauzą. Čia atvyko ir jų sielos draugai, norėdami kartu pasidžiaugti, pasidalinti įspūdžiais.
Kuratorė D. Skridailaitė pasidžiaugė, jog pleneras buvo net pervadintas „Baltomis Nemajūnų rekolekcijomis”, nes gamtos suteikta ramybė ir šaltukas, neleidęs nuklysti į tolimesnius užkampius, bei monsinjoro Jono Dalinevičiaus tėviška globa suteikė dvasinio peno. Be to atrasta geroji aura juos suvienijo bendram tikslui – darbui. „Visų suburtas orkestras ir vidiniai instrumentai labai derėjo”, vienbalsiu sakė dailininkai.
O monsinjoras J. Dalinevičius, šio plenero organizatorius, patikino, jog tokių susibūrimų bus ir daugiau. Jau buriama komanda pavasario plenerui, o vasaros pradžioje – kita. Kiek jų bus – viskas priklausys nuo mūzų, dailininkų ir Aukščiausiojo norų.
Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapija, VšĮ „Tulpės” sanatorija, rėmusi dabar, ir, tikimasi, toliau rems būsimus plenerus ir dailininkus, norinčius pabuvoti ten, kur N.Silvanavičius kūrė, tapė ir keliavo. Būti savimi, priglusti gamtos prieglobstyje, atrasti žiemiškas spalvas – dailininkams buvo nuostabus žiemos nuotykis, kuris džiugins darbais, gimusiais erdvėje, persmelktoje vidinių instrumentų muzikos.
Vilija Čiapaitė
Pražiopsojau sekmadieninį plenero uždarymą kurhauze.. Žadėjau būtinai nuvykti. Ach, kaip apmaudu. Belieka nuotraukas žiūrėti…Ir vis dėlto be galo malonu, kad atsiranda vis daugiau tapybos ne tik kūrėjų, bet ir puoselėtojų. Džiugina, kad plenerai ir toliau numatomi.