Birželio 12-ąją sukanka 55 metai, kai Prienuose gimė moteris, kurios gyvenimas pats savaime yra nuotykis — aktorė, fotografė, keliautoja ir rašytoja Eglė Aukštakalnytė-Hansen.
Ji gimė 1971 m. birželio 12 d. Prienuose, mokėsi Prienų I vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1989 m. aukso medaliu. Lankė muzikos mokyklos smuiko skyrių, buvo gera krepšininkė ir talentinga deklamatorė.
Gabios mergaitės kelias į sceną atrodė neišvengiamas. Nuo mažens domėjosi teatru ir kūrybine veikla, todėl vėliau pasirinko aktorės kelią. Studijavo Lietuvos muzikos akademijoje Televizijos ir kino bei Vaidybos fakultetuose. Aktorinio meistriškumo pagrindus įgijo dramos studijoje Marijampolės dramos teatre, o vėliau tobulinosi tarptautinėse programose — klasikinio anglų teatro studijose Oksforde, televizijos ir kino aktorių paruošimo programoje Amsterdame bei vasaros kursuose Stanfordo universitete JAV.
Aktorės karjerą pradėjo 1990 m. birželį debiutuodama televizijos spektaklyje „Nekviestoji viešnia“, po dvejų metų pasirodė TV spektaklyje „Sukultas ąsotis“. Vėliau dirbo Kauno dramos teatre ir Vilniaus jaunimo teatre, vaidino lietuviškuose filmuose, seriale „Giminės” bei muzikiniuose vaizdo klipuose.
Tačiau jos sieloje visada kunkuliavo noras peržengti ribas — ir scenos, ir geografines. Ji buvo viena pirmųjų Lietuvos aktorių, pradėjusių migruoti tarp teatrų, o 1999-aisiais išvyko iš Lietuvos — prasidėjo gyvenimo būdas, kurį galima vadinti vienu žodžiu: laisvė. Susipažinusi su danu Sorenu Hansenu ir už jo ištekėjusi, ji kartu su vyru leidosi į kelionę, kuri tapo ne tik geografiniu, bet ir dvasiniu nuotykiu.
Aštuonerius metus praleido Kenijoje, kur gyveno tarp masajų ir bušmenų, tyrinėjo jų gyvenimo būdą, tradicijas, kasdienybę ir šventes. Fotografija tapo naująja jos kalba — plataus pasaulio vaizdai, užfiksuoti jos akimis, kalba apie gamtą ir žmogų tiesiau, nei bet kuris scenos monologas.
Patirtys virto žodžiais. 2008 m. pasirodė pirmoji knyga „Mama Afrika“, 2015 m. — „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“, o trečioji knyga „Laukinė Motina Gamta“ apima įvairiausias planetos vietas nuo Afrikos iki Aliaskos.
Gyvendama milijoninių miestų apsuptyje, ji pastebėjo paradoksą: kiek mažai žmogiškumo gali būti tarp žmonių ir kiek daug jo gali būti laukinėje gamtoje. Šis atradimas tapo jos kūrybos šerdimi.
Šiandien Eglė Aukštakalnytė-Hansen — aistringa keliautoja, gamtos fotografė ir rašytoja, įsikūrusi Kenijoje, kur turi namą su sodu. Lietuva jos širdyje gyva — per knygas, per nuolatinį ryšį su gimtuoju kraštu, per prisiminimus apie Prienus, kurie davė jai pirmuosius ir svarbiausius postūmius.
Gimtadienio proga Eglės Aukštakalnytės-Hansen paprašėme prisiminti Prienus, pasidalyti ryškiausiais gyvenimo įvykiais ir atskleisti, kuo šiandien gyvena po įvairius pasaulio kampelius gyvenimo kelią nutiesusi mūsų kraštietė.
- Vaikystė Prienuose — aukso medalis, smuikas, krepšinis, deklamavimas… Iš kur atėjo ta energija ir ar jau tada jutote, kad Prienai — tik pradinis taškas?
Kiek save prisimenu vaikystėje, visada buvau labai smalsi, drąsi klausti, garsiai mąstyti ir aktyvi, galvoje – milijonai idėjų. Tiesą pasakius, muzikos mokykla ir smuikas buvo mamos noras ir tikslas. Aš norėjau groti pianinu, bet pianinas buvo per brangus muzikos instrumentas mūsų šeimai, tad sutikau lankyti smuiko klasę. Nepasakyčiau, kad man labai patiko, bet esu dėkinga mamai, kad privertė mokytis muzikos. Tai padėjo vėliau: atliekant pirmąjį pagrindinį vaidmenį Kauno dramos teatre – Liuza Miler ,,Klasta ir meilė” pagal Šilerio pjesę, reikėjo Liuzai groti smuiku. Man vaikystėje buvo įdomiau žaisti krepšinį, nei lankyti muzikos mokyklą. Patiko gyvas kontaktas, akivaizdi ir momentiška konkurencija. Man labai pasisekė – turėjau draugiškus klasiokus, puikius, atsakingus, išmintingus mokytojus ir labai griežtas klasės auklėtojas: Anarsija Adamonienė, Aldona Augustinienė ir Monika Vasiliauskienė. Viena išmokė be klaidų rašyti ir dėstyti savo mintis, kita – poeziją sujungė su šokiu, atvėrė teatro ir muzikos lobynus, o trečia sugrąžino į realybę ir sudomino biologija bei žmogaus anatomija. Mokiausi daug ir intensyviai. Baigiau matematikų ir fizikų neakivaizdines 2 metų mokyklas, dalyvavau respublikinėse biologijos olimpiadose, respublikiniuose raiškiojo skaitymo konkursuose, žaidžiau šaškėmis ir krepšinį. Gyvenimas Prienuose buvo labai įdomus, bet mano svajonės buvo kur kas didesnės ir ambicingesnės, nei po mokslų sugrįžti atgal į Prienus. Pasaulis atrodė didelis ir pasiekiamas, jeigu to labai nori ir sieki. Norėjau išbandyti ir siekti to, ko dar niekas iš mūsų miestelio nebandė ar nepavyko. Norėjau būti aktore, norėjau keliauti po pasaulį, norėjau pamatyti geriausius Europos teatrų pastatymus, – atkakliai to siekiau, ir man pavyko. Mano aukso medalininkės pasirinkimas daugelį nustebino, bet man buvo aišku viena – kad siekiant savo didelių svajonių reikia labai tikėti, mylėti tai, ko sieki, įdėti daug jėgų, energijos, darbo, žinių; nenusivilti, jeigu nepasiseka, ieškoti kitų priemonių tikslui pasiekti; nuolat augti, nebijoti pokyčių. Gyvenimas Prienuose ir mane supę žmonės užaugino sparnus. Nekalbu lietuviškai kiekvieną dieną jau beveik 25 metus, bet mokytojų išugdyta meilė ir pagarba savo kalbai iki šiolei man suteikia stiprybės, stengiuosi neatsilikti ir kalbėti bei rašyti taip, tarytumei gyvenčiau Lietuvoje.
- Dešimt metų teatre — Kaunas, Vilnius, televizija, kinas. Kas lėmė, kad visa tai palikote ir
pasirinkote platųjį pasaulį?
Savo profesinėje veikloje buvau vertinama tiek teatro scenoje, tiek televizijoje. Mėgau iššūkius ir riziką, man sekėsi. Prisimenu vienu metu pagaudavau save kalbančią skirtingų personažų tekstais – dirbau daug. Buvau viena iš pirmųjų aktorių, dirbančių tuo pat metu skirtinguose teatruose: Kauno dramos teatre, Valstybiniame Jaunimo teatre, Vilniaus Akademiniame dramos teatre. Reikėjo apsispręsti 1999-aisiais: ar likti Lietuvoje, ar pradėti su šeima kelionę po skirtingas pasaulio vietas, pagal vyro darbo kontraktą. Šeimos interesai ir noras pamatyti pasaulį nugalėjo, juk svajonė tapti aktore su kaupu išsipildė.
- Aštuoneri metai tarp masajų ir bušmenų Kenijoje — koks buvo tas lūžio momentas, kai
supratote, kad ši patirtis turi tapti knyga „Mama Afrika”?
Į Keniją su šeima atvykome gyventi 2002-aisiais, ir mums trims ten labai patiko. Draugiški ir paslaugūs žmonės, minkštas klimatas, nuostabi gamta. Auginti mažametį sūnų buvo lengva, turėjau daug pagalbos, todėl nusprendžiau grįžti prie kūrybos. Vaidinti nėra kur, pradėjau rašyti, – mokykloje man tai sekėsi puikiai, net buvau tapusi respublikinio žurnalo ,,Moksleivis“ korespondente. Vyras turėjo fotoaparatą, kurį dažnai pasiimdavo į safarį. Prisiminiau fotografijos pamokas studijų Muzikos ir teatro akademijoje metais, juk studijavau Televizijos režisierių kurse. Užsinorėjau fotoaparato ir videokameros. Daug keliavau po Afrikos valstybes, sutikau įdomių žmonių, ir susižavėjau archaiškomis bendruomenėmis, jų senomis tradicijomis, apeigomis ir gyvenimo būdu. Atsitiktinumas – pažintis su masajumi Džonu masajų žemėje išaugo į stiprią draugystę, kuri iki šiolei tęsiasi, ir į gilų masajų genties tradicijų pažinimą, fotografijų parodą ir televizinius pasakojimus. Šešerių metų patirtis Afrikos žemyne sugulė į knygą „Mama Afrika“. Afrikos žemyno pažinimas buvo labai turtingas ir visai kitoks, nei įsivaizdavau prieš atvykdama gyventi į Nairobį. Afrika sugrąžino mane prie žmonijos šaknų su giliomis spalvingomis tradicijomis, ji pasirodė man labai turtinga kalbomis, apeigomis, muzika, šokiu, norėjosi pasidalinti su kitais savo patirtimi ir atradimais gyvenant Kenijoje.
- Jūs sakote, kad laukinėje gamtoje žmogiškumo kartais daugiau nei milijoninių miestų minioje.
Koks konkretus momentas tai atskleidė aiškiausiai?
Su šeima gyvenome dideliuose milijoniniuose miestuose, pvz. Šanchajuje vienoje pėstiesiems skirtoje kelių kilometrų alėjoje per dieną praeidavo daugiau nei 3 milijonai žmonių, įsivaizduokite, visos Lietuvos populiacija. Empatijos vienas kitam tokioje minioje maža. Kuo didesnė minia, tuo žmonės vienišesni, žmonių santykiai sudėtingesni, visi skuba dirbti, uždirbti, vaikai auga savarankiškai socialinių tinklų pagalba, išnyksta tėvų skiepijamos vertybės ir šeimos vertė. Žmones ir mūsų tarpusavio santykius keičia gyvenimo greitis, triukšmas, stresas, o laukinėje gamtoje santykių harmonija nesikeičia, rūšių tarpusavio priklausomybė ir ryšiai išlieka tokie patys. Išlikimo principas sustiprėjęs dėl klimato kaitos. Jeigu žmogiškumui priskirčiau motinišką meilę, dėmesį, saugumą, rūpestį, tai laukinėje gamtoje to daugiau nei toje kiekvieną dieną trijų milijonų gyventojų šlifuojamoje gatvėje.
- Trys knygos — Afrika, Kinija, laukinė gamta. Fotografija, kelionės, rašymas… Kur Jūs esate tikresnė — su fotoaparatu rankoje ar prie rašomojo stalo?
Su fotoaparatu rankose: tai ir darbas, ir nuotykis, ir adrenalinas, ir grožis, ir netikėtumas, ir kantrybė, ir žinios stebint. Fotografija ar filmavimas – tai gyvų istorijų fiksavimas.
- Sūnui sakote, kad pasaulyje viskas įmanoma. O ką šiandien pasakytumėte Prienų vaikui,
svajojančiam apie didelį gyvenimą?
Nenustokite svajoti ir tegul visos Jūsų svajonės būna didelės. Viskas šiame gyvenime ir pasaulyje yra pasiekiama, įmanoma. Labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti, tuomet gyvenimas tampa kur kas įdomesniu. Būkite atviri pasauliui ir žmonėms, būkite empatiški ir geri. Juk pasaulis sudarytas iš mano ir tavo gerumo! (perfrazavau Violetos Palčinskaitės eiles: ,,Iš ko padarytas pasaulis? IŠ mano ir tavo gerumo“).
Dėkojame mūsų kraštietei Eglei Aukštakalnytei-Hansen už skirtą laiką ir pasidalytas gyvenimo istorijas. Sveikiname 55-ojo jubiliejaus proga ir linkime, kad smalsumas pažinti pasaulį, kūrybinis polėkis ir gyvenimo džiaugsmas lydėtų dar ilgus metus.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė