Neseniai nuskambėjo nuaidėjo džiugus ir solidus šokių kolektyvo „Ringis“ jubiliejus – 25-eri veiklos metai. 2001 m. susibūrusi vyresniųjų liaudiškų šokių grupė pradžią gavo Balbieriškyje, ten ir vystė savo veiklą iki pat 2019-ųjų, kada, pasikeitus kolektyvo sudėčiai, buvo nutarta prisijungti prie Prienų kultūros ir laisvalaikio centro.
Nuo pat pirmųjų žingsnių šokėjams vadovavo talentingas ir patyręs choreografas, Lietuvos dainų švenčių baletmeisteris Raimundas Markūnas. Jo patirtis tuo metu buvo tikrai įspūdinga: dirbdamas tuomečiuose Prienų kultūros namuose (dabar – Šaulių namai) jis buvo subūręs per 100 vaikų baleto grupę, vadovavo merginų šokių kolektyvui „Juosta“. Tad ir Balbieriškyje darbo ėmėsi ir iš peties, ir iš širdies. Šokėjų grupelė, pasivadinusi per miestelį tekančio upelio vardu, pamažu išaugo į pasišventusių savo veiklai entuziastų kolektyvą. Iš savų ir iš bendruomenės lėšų jie įsigijo rūbus, pasirodymus rengė ne tik Balbieriškyje, bet ir visame rajone. Puikiai šokantį, darnų ir gražų kolektyvą ėmė kviestis į šventes, festivalius ir konkursus ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur buvo pasilankyta daugelio šalių šventėse, garbingai atstovaujant savo šalį, rajoną ir tautos kultūrą. Tad ne veltui „Ringio“ šokėjai sulaukė ir daugelio išsvajoto apdovanojimo – 2010-aisiais, kaip geriausia liaudiškų šokių grupė ir vadovas, pelnė prestižinę „Aukso paukštę“.
„Man „Ringis“ – mano gyvenimas, laisvalaikis, hobis ir darbas, viskas – viename“, sako Raimundas, prisimindamas kaip akimirka prabėgusius 25-erius metus su šokių grupe. Džiugu vadovui, kad kolektyvo branduolyje išliko nuo pat įkūrimo jame šokę žmonės, kurie jam yra tvirta atrama veikloje. Juokiasi Raimundas, kad šie šokėjai jau beveik geriau už jį viską žino, yra tapę tikra šeima – ir džiaugsme, ir varge. Senbuviai noriai padeda naujokams, moko juos, įtraukia į kolektyvo gyvenimą, tuo palengvindami vadovo darbą. Bet, šypteli Raimundas, jie ir savo charakterius kartais parodo, nors ir pats jis esąs ne pyragas, o greičiau česnakas.
Vėl gi, skaičiuodamas ir savo gyvenimo metus, Raimundas sako nė už ką nenorintis grįžti atgal, į jaunystę, ir kažką pakeisti. Choreografo profesija jam – pats geriausias pasirinkimas, atnešęs pilną džiaugsmo ir įvykių, žinoma, ir rūpesčių, gyvenimą. Juk tiek daug visko nuveikta, pamatyta, išgyventa! Visą gyvenimą jis dirbo choreografu, nedarė pertraukos net ir pasukęs į politiką. Ir tuos bene aštuonerius metus vadovavo „Ringiui“, neatlygintinai ir savanoriškai, rasdamas laiko repeticijoms, kūrybai ir išvykoms. Nes, sako Raimondas, „Ringis“ jam – ir jo kūdikis, ir gyvenimas, suteikiantis pilnatvės ir savęs realizavimo džiaugsmą. Tiesa, jau pradeda galvoti ir apie pamainą sau, juk nesinorėtų, anot jo, kad su grabu išneštų iš repeticijų. Štai kitoje Lietuvos dainų šventėje ilgametis jos šokių programos režisierius sako jau nebedalyvausiąs – atsirado pamaina. Kolektyvas taip pat vis atsinaujina, atsiranda šokėjų ne tik iš Prienų, bet ir gretimo Birštono, atvyksta iš Alytaus. Gal kartu atsirastų ir jį galintis pakeisti naujas žmogus, kuriam Raimundas turi ir tam tikrų reikalavimų sąrašą. Jo manymu, neužtenka būti geru specialistu, savo srities žinovu, bet reikia ir atsakingumo, kruopštumo, pareigingumo bei visa tai sutvirtinančios kūrybinės liepsnos.
Dabarties realijos jau nėra tokios palankios tautos kultūrai, įžvelgia Raimundas. Liūdina pustuštės salės šokių festivalių metu, mažokai prireikia ir kolektyvo pasirodymų. Šokėjai tautiniais kostiumais dažnai reikalingi reprezentaciniam vaizdui šalia vėliavos valstybinių švenčių metu. O pasirodymus dažniausiai rengia samdyti atlikėjai… Vis dėlto, vydamas šalin niūrias mintis, Raimundas džiaugiasi rajono savivaldybės dėmesiu kultūrai, jos poreikiams, ką junta ne tik Prienai, bet ir seniūnijose esantys kultūros centrai. Todėl ir jubiliejinei šventei kolektyvas, kurį sudaro 12 porų, ruošėsi negailėdamas jėgų. Repetavo po pustrečios valandos kelis kartus per savaitę, paruošė 16 naujų šokių programą, kad parodytų ne tik savo gebėjimus, sukauptą patirtį, bet ir užburiantį liaudies šokių grožį. Šventė, kuriai jie kartu su vadovu atidavė daugybę savo jėgų, laiko ir širdies, pakerėjo savo grožiu visus, neabejingus liaudies šokiui.
O mums, besigėrintiems lengvai ir grakščiai scenoje skrajojančiais „Ringio“ šokėjais, belieka dėkoti jiems už išsaugotą ir puoselėjimą liaudies meną. Tai – mūsų savasties lobis, kurį perduodame iš kartos į kartą, kaip svarbiausią tautos dvasios ženklą.