Vidmantas Venclovas
Žurnalo „Šalia” publikacija
Aurelija Urbonienė – įdomi ir šiek tiek paslaptinga moteris, kurios gyvenimas nuspalvintas įvairiomis spalvomis. Prienų vaikas, kurio keliai buvo vingiuoti, bet aiškūs ir pilni nuotykių.
Nuolatiniai, bet gan prasmingi pasirinkimai ir tėvų gyvenimo nuostatų perkėlimas į savo gyvenimo sūkurį.
O dabar viskas paeiliui. Aurelija gimė Apolonijos ir Vinco šeimoje ir buvo trečias vaikas. Tėvai gyveno ūkiškai. Tėvas, nagingas vyras, buvo šeimos protas, o mama – širdis ir švelnumo įsikūnijimas. Sklypą, kuriame dabar gyvena Aurelijos šeima, jie gavo po laiško to meto įžymybei, kosmonautei Valentinai Tereškovai, nes šeima buvo išmesta iš nuomojamo būsto. O priežastis paprasta – tėvas buvo tremtinys. Į statomą namą pataikė žaibas, todėl vaikystės pradžia prabėgo ūkiniame pastate. Tėvas remontavo automobilius, o dėl savo sugebėjimų bet kokį prikelti „gyvenimui“, buvo žinomas ne tik Prienuose.
Mama buvo besąlygiškas gėris visiems: „Būdama maža nesuprasdavau, kodėl mama vaišina svetimus, o ne mus. Tik vėliau supratau, kad padėti kitam žmogui – didžiulė palaima“.
Į pirmąją klasę žingsniavo į I vidurinę mokyklą (dabar „Žiburio“ gimnazija), bet vėliau perėjo į II (dabar „Revuonos“). Buvo keblumų, nes nelankė darželio, todėl reikėjo pastangų įsilieti į mokyklinę aplinką. Tačiau ilgai netruko ir buvo sava.
Į penktąją klasę jau ėjo į III vidurinę. Ir šioje mokykloje buvo savo tvarkų. Buvo bandymai formuoti klases pagal socialinį statusą. Bet Aurelija greitai tapo neformalia lydere, o vėliau ir oficialia – jai buvo pasiūlyta tapti komjaunimo sekretore.
Mokyklos metai greitai prabėgo ir atėjo laikas pasirinkti, kur stoti. Tėvai buvo praktiški žmonės, todėl siūlė mokytis siuvėjos, seselės ar kirpėjos amato. Bet ji to nelabai norėjo ir nutarė sujungti savo ir tėvų norus į vieną – stojo į Kauno politechnikos institutą. Pasirinko lengvosios pramonės siuvimo technologiją: „Pirmą kartą susidūriau su korupcija, kai būsimi studentai buvo skirstomi į grupes. Paaiškėjo, jog saviems – lengvos užduotys, kitiems – sunkios. Nors tikėjau savo jėgomis, atsidūriau už laimingųjų brūkšnio“. Bet tada įsikišo likimas. Atvyko atstovai iš mašinų gamybos technologijos fakulteto ir pasiūlė mokytis jų amato, dar pridėjo, jog fakultete daug vaikinų.
Aurelija surizikavo ir pateko į draugišką kolektyvą. Greitai priprato, nors mokslas buvo lyg kosmosas, bet matematikos gebėjimai ir čia padėjo: „Aš vaikinams padėdavau su matematika, o jie man su brėžiniais“. Nors po metų galėjo mokytis siuvimo technologijos, nutarė kovą dėl būvio palikti kitiems ir pasirinko santykius gerame kolektyve. Pirmajame kurse liko be mamos, tik su tėvu. Todėl dar mokslo laikais savaitgaliais dirbdavo šašlykinėje.
Grįžusi į gimtąjį miestą sutiko savo buvusį klasioką, su kuriuo nelabai bendravo. Jis dirbo taksistu: „Šį kartą „muštis“ nereikėjo, gražiai pabendravome, o po 9 mėnesių – vestuvės. Kad aš susituokiau su būtent tuo vaikinu, negalėjo patikėti ir mano buvusioji auklėtoja“.
Bet likimas lėmė taip, o ne kitaip. Po metų gimė dukrytė. Vyras viską darė, kad išlaikytų šeimą. Greitai atsirado dar vienas vaikas. Aurelija nedirbo, sunkiai sekėsi ir vyrui, nes atėjo krizė. Automobilių vertė krito, šeimoje atsirado skolų. Reikėjo permainų. Ir buvo nuspręsta bandyti laimę užsienyje: „Nors buvo labai sunku palikti vaikus, bet buvo nutarta, jog į Angliją vyksiu aš. Garantijų jokių nebuvo. Kaip ir kiti, vykau į poilsinę kelionę, tikėdamasi likti ir padirbėti. Iš mūsų grupės pavyko nuvykti į Londoną tik trečdaliui grupės“.
Aurelija liko Londone. Gyveno pas savo vyro sesę, bet laikas bėgo, darbo nebuvo, o ir svarai greitai „tirpo“. Ir vėl likimas. Gavo darbą aukšto lygio viešbutyje.
Buvo labai sunku, krūviai buvo dideli, bet žinojo, kodėl ji čia, ir atsakingai dirbo. Darbščią moterį pastebėjo ir pasiūlė tvarkytis 22-ajame viešbučio aukšte, kur būdavo apsistojęs jau kitas kontingentas – profesoriai, projektuotojai, verslininkai. Dirbo Aurelija daug, turėjo tik vieną išeiginę. Po trijų mėnesių vyras paprašė grįžti, bet ji liko dar trims mėnesiams, nes turėjo išnaudoti suteiktą galimybę. „Grįžau namo ir vėl patekau į pragarą: kainos didžiulės, pragyvenimo lygis baisus. Aš pajutau, jog galima gyventi kitaip. Galvojau vykti į užsienį su šeima, bet vyras buvo prieš, o ir aš būdama Londone supratau, jog myliu Lietuvą, kokia ji bebūtų“.
Apsisprendusi pradėjo ieškoti darbo ir vėl eureka. Įsidarbino „Lietuvos draudime“. Reikėjo perprasti darbo specifiką, nes turėjo pardavinėti viltį, ateities pažadą. Ir vėl jai padėjo tai, jog tėvai buvo žinomi ir gerbiami žmonės. O šiame darbe svarbiausias dalykas – pasitikėjimas:
„Vinco Garmaus dukros statusas atvėrė daug durų, turėjau ištikimų klientų ratą. Buvo gera, o ir finansiškai stabilu“. Prabėgo 7 metai.
Aurelijos klasiokė dirbo savivaldybės Socialinės paramos skyriuje. Ji dažnai ten lankėsi. Kai reikėjo, dirbdavo kaip savanorė. Susipažino su Eugenija Sadauskiene. O vieną kartą sugedo vedėjos automobilis. Aurelija pasisiūlė padėti, o kol vyras tvarkė automobilį, vyko pokalbis. Eugenija paragino sudalyvauti konkurse į naujai besikuriantį socialinių paslaugų centrą.
Iš pradžių toks pasiūlymas jos nesudomino. Turėjo gerai apmokamą ir stabilų darbą, bet vėliau mintis nerti į veiklą, kur gali padėti tiems, kurie patys negali pasirūpinti savimi, nugalėjo. Tačiau nusprendusios dalyvauti konkurse laukė dar vienas siurprizas, nes tai buvo konkursas direktorės vietai užimti, o ne eilinės darbuotojos.
Pirmasis konkursas neįvyko, antrajame buvo trys kandidatai. Aurelija laimėjo ir prasidėjo ilgas 16,5 metų kelias nuo nulio iki sklandžiai dirbančios socialinių paslaugų sistemos su plačiu paslaugų spektru.
Šio kelio pradžia buvo lyg kūrybinis procesas, kurio pabaigos nesimato. Tiesą pasakius, reikėjo iš naujo mokytis ir, aišku, rinkti patikimą komandą. Ir ji buvo surinkta. Nauji iššūkiai ir svajonės sukurti gerai veikiančią pagalbos žmonėms sistemą reikalavo daug žinių: „Vykdavau pas kolegas visoje šalyje, žiūrėjau, įsiklausiau, girdėjau ir grįžusi su komanda kurdavome savo viziją“.
Buvo sunku, dideli krūviai, bet žymiai daugiau reikėjo drąsos, optimizmo ir altruistinių siekių. Šviesi, pilna meilės žmonėms, su kuriais dirbi ir suteiki viltį geresniam gyvenimui, vizija skynėsi savo kelią. Kolektyvas augo, paslaugų spektras didėjo, įsikūnijo nauji pilotiniai projektai, atėjo ir tarptautinis pripažinimas.
Kaip ir kiekvienoje šeimoje, ir centro kolektyve neapsieita be nesklandumų, klaidų, nesusikalbėjimo. Bet problemos sprendžiamos tada, kai sugebi įvardinti jas ir pradėti kalbėtis.
„Galiu drąsiai pasakyti, jog Covid-19 pandemija parodė, jog mūsų kolektyvas „sveikas“ ir vieningas, suprantantis atsakomybę. Mūsų jėga tapo savanorystė ir lyderystė, kuriuose sutelpa meilė, pagalba, pasitikėjimas ir drąsa“ – prisiminė Aurelija.
Kokios bebūtų sunkios problemos, jas būtina spręsti, nepamirštant orumo ir bendrų žmogiškųjų principų, mano direktorė. „Mūsų pareiga – užtikrinti paslaugų gavėjų ramybę ir stabilumą, todėl kai kurie sprendimai būna nemalonūs, bet jie būtini.
Smagu, jog sugebėjome su kitomis šalies įstaigomis sukurti asociaciją, kurios pagrindinis tikslas – ginti įstaigų darbuotojų teises ir dalyvauti kuriant tvarią socialinių paslaugų sistemą šalyje“. Nors įdėjo daug darbo ir jėgų, kurdama asociaciją, Aurelija nutarė atsisakyti vadovo posto, nes mano, kad yra žmonių, kurie geriau atstovaus asociacijos interesams aukščiausiu lygiu. Ji liko pavaduotoja ir toliau siekia užsibrėžtų tikslų.
Aurelija Urbonienė ne tik darbuotojus skatina kelti kvalifikaciją, bet ir pati rodo pavyzdį. Ji įgijo trečiąją vadovo kvalifikacijos kategoriją. Reikia pridurti, jog tokio lygio vadovus socialinių paslaugų sistemoje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Pokalbio metu buvo paliesta daug temų, bet mano, kaip straipsnio autoriaus, tikslas buvo parodyti, kad mūsų atsparumas gyvenimo vingiams ugdomas nuo mažens ir su mumis keliauja visą gyvenimą.