Vilija Čiapaitė
Žurnalas „Šalia“
Sakoma, jog gyventi reikia taip, kad kasdien jaustumeisi laisvas, nepriklausomas, gyvybingas. Kiekvienas su meile ir džiaugsmu atliktas darbas suteiks ne tik tau, bet ir aplinkiniams kūrybinių minčių antplūdžio. Priimk žmones tokius, kokie jie yra, ir nesistenk apie juos spręsti pagal išorę.
Taigi dar daugiau minčių galima pažerti, kuomet esi vadovas. Sakoma, jei nori sužinoti apie žmogų – leisk jam tapti viršininku. Jei jis išliks tokiu pat, kaip iki pareigų pakėlimo – žinok, jis geras vadovas.
Šias mintis išsakiusi Laimutė Raugevičienė tarsi apibūdino save, savo gyvenimo peripetijas. Tačiau aš šį kartą noriu jums papasakoti ne apie jos darbą, bet apie kelionę iki dabar, kelionę į ateitį.
Vaikystės akimirkos ir pribloškianti naujiena, nulėmusi ateitį
Laimutė gimė Alytuje, Dzūkijos sostinėje. Mokėsi Alytaus 5-oje vidurinėje mokykloje. Jos mamytė buvo pirmas žmogus, kuris nejučiomis pakreipė gyvenimo keliu, kuriuo žingsniuoja ligi šiol.
O 2-os klasės mokinukei buvo visiškai netikėta, kai beruošiant skaitinių namų darbus ir skaitant Vinco Krėvės knygą „Kaip Vincukas ganė“, mamytė pasakė, jog šią knygelę parašė jos tėvelio dėdė Vincukas. Tai buvo jos, kaip vaiko, stimulas, kuo ji norėtų tapti, kuo norėtų būti. Jau tada susivokė, jog jos pašaukimas tapti mokytoja. Iš pokalbių su giminaičiais ji sužinojo, jog jos tėvelio dėdė Vincas Krėvė buvo mokytojas Azerbaidžane. Be to, ji išgirdo, jog ten, toli nuo Lietuvos, savo mokytoju Vincu Krėve mokiniai žavėjosi ir jį gerbė. Ten gyvendamas jis parodė, kokia yra Azerbaidžano tauta! O grįžęs į gimtąją šalį lietuviams atvėrė akis, visada sakydamas, jog Lietuva yra didvyrių kraštas. Taip jo kūriniai ir asmenybės įtaka ją lydėjo visą gyvenimą. Jau nuo vaikystės ji rinko medžiagą apie Vincą Krėvę, vasaras praleisdavo Subartonyse, klausėsi giminių pokalbių apie rašytoją ir viską dėjosi į atminties kraitelę. Laimutės tėvelis taip pat buvo labai iškalbingas. Jis mokėjo pasakoti taip, jog aplinkiniai net nedrįsdavo jo nutraukti, nes pasakojimai buvo tokie išsamūs, kalba tokia turtinga! Jau tada Laimutė dar labiau suvokė, koks yra jos pašaukimas. Baigusi vidurinę mokyklą ir įstojusi mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą žinojo, kad bus mokytoja ir taškas. Su diplomu grįžo dirbti į Alytų pradinių klasių mokytoja. „Be galo myliu vaikus, gal dėl to ir pasirinkau šią specialybę“, – konstatavo mano pašnekovė. Nors plati giminė, tačiau sužinojau, jog ji vienintelė giminėje tapo mokytoja, tad tai didelė atsakomybė ir paskata dirbti už visus kartu.
Pakuonis
Taip jau gyvenimas surėdė, jog Laimutė ištekėjo ir atkako gyventi į mažutį (tada jai taip atrodė) provincijos miestelį Pakuonį. Įsikūrė. Jai, kaip mieste augusiai ir dalį gyvenimo jame praleidusiai, buvo gana sunku priprasti prie miestelio. Įsidarbinusi tuometinėje Pakuonio vidurinėje mokykloje vėlgi mokslo vingrybių mokė pradinukus. Tuomet direktoriumi dirbo dabartinis Prienų rajono Savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas, o seniūnijos seniūnu – dabartinis Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas. Kaip Laimutė sakė, tada buvo „aukso laikai“. Seniūną labai gerbė ir mylėjo Pakuonio krašto gyventojai, o direktorius buvo labai išradingas ir savotiškai reiklus. Visas kolektyvas buvo tarsi kumštis. Laimutė greitai suprato ir išmoko gyventi pagal mažo miestelio nustatytas taisykles, o jai visur ir visada ištiesdavo ranką vyras Edmundas. Jo begalinis darbštumas, kantrybė ir besąlygiškas atsidavimas šeimai Laimutei buvo didžiulė atrama.
Padirbėjusi Pakuonyje, L. Raugevičienė pakėlė sparnus ir įsidarbino Prienų rajono savivaldybėje. Padirbusi keletą metų pakeičia strateginę vietą ir išvyksta dirbti į Birštono savivaldybę. Ten darbuojantis buvo paskelbtas konkursas Birštono meno mokyklos direktoriaus vietai užimti – išbandė savo laimę ir nugalėjo!
Dvylika metų Birštone buvo tarsi pasiruošimas kitam etapui
Laimutė Raugevičienė pradėjusi darbą Birštono meno mokykloje suvokė, jog gyventi tik šiandien ir dabar – nevalia. Kolektyvas pildėsi vis atsakingesniais ir turinčiais profesinio talento bei darbštumo kriterijus mokytojais, muzikantais. Jos iniciatyva buvo rašomi projektai, gerinama instrumentų būklė, o tiksliau, įsigyjami nauji. Įvairi garsinė aparatūra. Buvo rašomi projektai renginiams, kurie tapo ne tik tradiciniais, bet ir tarptautiniais.
Taigi laiptelis po laiptelio, žingsnelis po žingsnelio Laimutė kopė į savo svajonių ir minčių sukurtą pasaulį… Tačiau laikas parodė, kad viskas yra įmanoma, viskas ateina laiku ir būtent tada, kai visiškai nesitiki. Taip ir įvyko lūžis Laimutės gyvenime.
Klausimas į klausimą…
Paklausta, kodėl nepasakojo apie giminės šaknis, susijusias su Vincu Krėve, Laimutė šelmiškai nusišypsojo ir paklausė: „O jūs, ar klausėt?“, tačiau tai buvo tik retorinis klausimas, o gavus tokį atsakymą klausimu į klausimą suklusau. Tikrai, tikra tiesa…
Sugrįžimas prie gimtųjų šaknų
Taigi Laimutės Raugevičienės atžalos jau išleisti, kaip paukščiai į gyvenimą. Pati pašnekovė pasakojo, jog jau atėjo laikas pačiai kažką keisti. Prieš metus dalyvavusi konkurse muziejininkės vietai Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje ji liko antroji. Tačiau metus padirbęs jaunas specialistas atsisakė vietos ir… Laimutei Raugevičienei paskambino klausdami, ar ji nenorėtų ten dirbti. Ilgai nesvarsčiusi ji sutiko.
Paskutines dienas Birštono meno mokykloje direktore dirbanti L. Raugevičienė jau gyvena ateitimi. Pasak jos, turinti be galo daug minčių, idėjų, močiutės padovanotus Vinco Krėvės-Mickevičiaus rankraščius ir aibę pasakojimų, kurie ilgai laukė savo laiko. Ir tas laikas atėjo!
Juk viskam gyvenime yra sava sistema.
Laimutė Raugevičienė nenusiteikusi ramiai sėdėti muziejuje. Jos planuose – įvairios pažintinės ekskursijos, edukacijos. Ne veltui ji įgijo gido pažymėjimą, tad bendravimo įgūdžių turi ir tai buvo tarsi paruošiamieji namų darbai, kuriuos ji sąmoningai, o gal ne, bet darė. Ji sugrįš į savo svajonėse išaugintą Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinį muziejų – Merkinės krašto muziejaus padalinį, kur sukauptas, saugomas ir vis dar tiriamas rašytojo kūrybinis bei memorialinis palikimas. O kelionė Pakuonis-Subartonių kaimas Merkinės seniūnijoje tikrai neprailgs. „Juk žmonės šimtus kilometrų į vieną pusę važiuoja darban, o čia net tiek nėra“, – konstatavo kelionės ypatumus būsima muziejininkė. Tad Laimutė Raugevičienė, kaip sakoma metaforiškai, susikrovus lagaminus jau kelia sparnus ir keliaus į ten, į Subartonių kaimą, kur jos ištakos, kur veda širdies šauksmas. O pašnekovės vyras Edmundas visada paremia jos idėjas. Juk kraujas ne vandenėlis, nieko nepadarysi. O tokia atsvara, kuri ne kritikuotų, o padėtų, pasidžiaugti gali ne kiekvienas.
Pabaigai tenoriu pažadėti, jog mes tikrai apsilankysime nuostabiose Subartonių kaimo apylinkėse ir parašysime apie Laimutės darbą iš paties muziejaus.