Vilija Čiapaitė
Yra miestų, į kuriuos važiuoji pamatyti, yra miestų, į kuriuos važiuoji pailsėti, o į Birštoną važiuoji pabūti.
Birštonas nėra miestas, kur skubi. Birštonas yra miestas, kur sustoji. Jis žavi tuo, kad čia kaskart gali atrasti neįprastų kai kurių verslininkų sprendimų, kurie it magnetas traukia užsukti, pasižvalgyti ir nustebti naujovėmis. Jos patrauklios, kartais netikėtos, bet tuo ir žavios.
Štai vienas iš tokių traukos taškų – restoranas „Pievos“. Jo augimas – tarsi nesuderinamų dalykų suderinamumas, paprasti sprendimai ir kartu magiškas patiekalų skonis žavi ne tik krašto žmones, bet ir svečius iš visos Lietuvos. Jei nors kartą čia apsilankai ir pasigardžiuodamas suvalgai „Benedikto kiaušinį“, žinai – sugrįši dar kartą. Juk mielinė bandelė, šoninė, skystas kiaušinio trynys ir specialiai šiam patiekalui sukurtas padažas – tiesiog tobula.
Tačiau ne tik „Benedikto kiaušinis“ čia karaliauja. Vėlyvųjų pusryčių virtuvė siūlo ir daugiau su meile pagamintų patiekalų. Iki 13 valandos gali neskubėdamas mėgautis neįprastai, bet labai skaniai paruoštu maistu ir išgerti kavos, kuri, rodos, turi savitą šių „Pievų“ skonį.
Pagaliau po metų nutarėme – važiuojame vėl paskanauti „Benedikto kiaušinių“ ir pasižvalgyti po nuolat besikeičiančias restorano erdves. Pirmiausia sužavėjo trys skirtingos erdvės, kurios kuria ne oficialumo, o paprastumo ir jaukumo jausmą. Vienoje – desertai, kava ir aplinka tiems, kurie nori tiesiog susitikti, pabendrauti prie kavos ar arbatos puodelio. Nedideli staliukai suteikia privatumo dviem, o didesni kviečia susitikti gausesnį būrį. Kaip sakoma – kartą pabuvai, norėsis sugrįžti dar ir dar.
Eidamas susiaurėjusia erdve pasijunti tarsi gėlių salelėje. Ten gyvena gėlės, kurių gali čia pat ir įsigyti – nereikia ieškoti kitur. Mieli žiedeliai taip traukia akį, kad ne vienas išeina ne tik papusryčiavęs, bet ir nešinas gėlėmis.
Kai įžengi į didesnę erdvę ir atrandi vietą, kur norėtųsi prisėsti, žvilgsnis natūraliai nukrypsta į meniu. Vėlyvi pusryčiai – jėga! „Benedikto kiaušinis“, kava ir varškėčiai. Beje, apie varškėčius – be cukraus, minkšti, purūs, su spanguolių uogiene (nerūgščia ir nesaldžia), grietinės ir lydyto sviesto padažiuku. Mėgavausi ir tyliai gyriau šefą. O „Benedikto kiaušinį“ siūlyčiau valgyti atėjus tuščiu pilvu – tada tikrai suprasite, kas yra gardu.
Visa pusryčių puokštė buvo skani ir patraukli, kava švelniai slydo gomuriu. Kolektyvas dirbo kaip laikrodis, su šypsena. Ir ko gi daugiau žmogui reikia – geros nuotaikos, skanaus maisto, besiridinėjančios saulės danguje ir jaukios aplinkos, kuri dovanoja geros nuotaikos pliūpsnius.
Ir tada džiaugiesi, jog atrandi tokias vietas kaip „Pievos“, kur pusryčiai tampa ne maistu, o mažu gyvenimo malonumu.