Jau netrukus – Vasario 16-oji – Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena. Nors ji nuo mūsų dienų nutolusi net 108 metus, sudėtingoje karų ir revoliucijų sankirtoje priimtas drąsus sprendimas pasauliui pademonstravo, kad atgimė dar viena nepriklausoma ir laisva valstybė. Žurnalistas Česlovas Iškauskas kalbina žinomą istoriką, publicistą ir politiką Arvydą ANUŠAUSKĄ.
Dar ir šiandien pasigirsta ginčų, kas svarbiau: 1918 m. Vasario 16-oji, 1949 m. vasario 16-osios partizanų Deklaracija ar Kovo 11-oji. Kaip ir kokiais motyvais Jūs išrikiuotumėte šias datas? Kokia jų reikšmė valstybingumui?
Reikia pabrėžti, kad esminiai sprendimai dėl valstybės ateities buvo priimti 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Būtent tuomet buvo nuspręsta, kaip sukurti ir atkurti modernią Lietuvos valstybę, kokiais principais ją konstruoti, kokius santykius su kaimyninėmis valstybėmis palaikyti ir kaip užtikrinti valstybės demokratiškumą. Okupacijos metu kovojančios tautos atstovų 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija turėjo didelę simbolinę reikšmę, pabrėžė valstybingumo tęstinumą, santykį su Lietuvos Respublikos konstitucija ir okupantų kolaborantais.
Ar ne per mažai garsiname ir vertiname (švietime, komunikacijoje, žiniasklaidoje) tą garbingą ir drąsų 20-ies signatarų žingsnį? Betgi ne mažiau sudėtingas buvo ir Kovo 11-osios sprendimas…
Kažkada 1987-1990 metais signatarai ir jų priimti sprendimai, geopolitinio konteksto vertinimas buvo ideologinės kovos su okupantais sankirtoje. Apie tai buvo rašoma itin daug, tuo pačiu metu skatinant atkurti nacionalinį Lietuvos istorijos pasakojimą. Dabar kartos keičiasi. Vėl vyksta geopolitiniai lūžiai, netoli Lietuvos liepsnoja karas, ir į Lietuvos ateitį prieš 108 metus nulėmusį sprendimą galima pasižiūrėti ne tik kaip į archyvinį dokumentą. Iš tikrųjų, ne tik mūsų piliečiams, bet ir agresyviam kaimynui reikia nuolat priminti, kad tuo metu padarytas istorinis žingsnis yra galutinis, bet jį gali tekti vėl apginti.
Kaip skiriasi dabartinių politikų požiūris į valstybės raidą? Juk ne paslaptis, kad vis labiau įsigali vartotojiškas elgesys, bujoja siaura partinė priklausomybė, auga Penktosios kolonos įtaka…
Požiūris į valstybės raidą dažniausiai suformuojamas tam tikros aplinkos, jis atsinešamas iš šeimos. Ir to dažnai nenulemia vien partinė priklausomybė. Tai lemia kiti dalykai: politikų reputacija, sąžiningumas savo piliečiams, principingumas, požiūris į korupciją ir kriminalinius šešėlius. Jau nekalbant apie požiūrį į atvirai ir agresyviai mūsų valstybės atžvilgiu besielgiančius rytinius kaimynus. Vartotojiškumo buvo ir prieš 100 metų, bet į politikos aukštumas iškelti žmonės, panaudodami savo žinias ir išsilavinimą, sąžiningai padėjo jaunai valstybei įgyvendinti reformas, atsistoti ant kojų, pastatyti modernią sostinę, tegul kuriam laikui ir Laikinąją, o paskui sugrįžti į Tikrąją.
Daug kam neaiški nepriklausomybės sąvoka: ar likti sąjungose ir kokiose, ar pasirinkti izoliaciją, vadinamąjį „nacionalinį burbulą“? Jūsų, kaip istoriko ir politiko, nuomonė.
Dėl geopolitinių ar ekonominių priežasčių valstybės paprastai buriasi į sąjungas. Lietuvos pasirinkimas būti NATO ir ES nare buvo priimtas suvereniai, laikantis Konstitucijos ir patvirtintas referendumais. Mes nenustojome būti nepriklausoma valstybe, net jei ir turime tuos pačius piniginius ženklus ar esame Šengeno zonos nariais. Izoliacija nebūtų davusi dešimčių milijardų eurų europinės paramos mūsų ūkiui, infrastruktūrai, įvairių ūkio šakų plėtrai. Lietuva sugebėjo „išspausti“ maksimalią naudą iš narystės Europos Sąjungoje, nors bendra darbo rinka ir paskatino emigracinius procesus. Mūsų istorinė patirtis rodo, kad, kai tik žlunga stabilumą ir saugumą užtikrinančios tarptautinės struktūros, mažesnės valstybės gali tapti agresyvių kaimyninių valstybių grobiu. To negalima pamiršti, nes tai jau įrašyta mūsų valstybės „istoriniame kode“.
Ne paslaptis, kad daugelis skeptiškai vertina prof. Vytauto Landsbergio kalbas iš Signatarų namų balkono. Klausimas Jums: ar Vasario 16-ąją turi išlikti Balkonėlis ir jo oratorius? Kokia jo paskirtis?
Simbolių neprimesi dirbtinai. Ceremonijų nepaversi visuotinomis per prievartą. Tai, kad Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkonėlio kalba pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, susiklostė natūraliai. Mūsų Kovo 11-osios Respublika turi tokį simbolį, kurio renkasi klausyti žmonės, nors niekas jų specialiai nekviečia. Ir V. Landsbergis visada turi ką pasakyti. Ar ši tradicija išliks, priklauso tik nuo oratoriaus amžiaus ir sveikatos. Žinodamas, koks V. Landsbergis yra patriotiškai užsispyręs ir nuoseklus, net neabejoju, kad ši tradicija išliks.
Sveikinu skaitytojus su artėjančia Vasario 16-ąja!
voruta.lt
A. Anušauskas. KAM/A.Pliadžio nuotr.