„Su Baltarusijos opozicija kažkas pasidarė…“, – gūžčiojo pečiais vienas politologas, kai jo paklausiau, kaip jis vertina Marijos Kolesnikovos poziciją po to, kai ši po 5 metų arba 600 dienų išėjo iš Lukašenkos kalėjimo.
Jo sumišimas suprantamas. Neaišku, ar opozicijos lyderius paveikė „batkos“ režimo belangė, ar tai nuoširdus, nors ir kitoks, visos problemos matymas. Pridursiu, kad ir Svetlanos Tichanovskajos, neseniai persikrausčiusios į Varšuvą, pasisakymai, pavyzdžiui, apie litvinizmo bangą ar migrantus iš Baltarusijos, Lietuvoje kėlė daug diskusijų. Jos išsivystė į visuomenės nepasitenkinimą, kad 43-jų metų gudų aktyvistė nepagrįstai išlaikoma ir saugoma iš Lietuvos biudžeto lėšų. Dar daugiau bruzdesio sukėlė jos vyro Sergėjaus paleidimas iš kalėjimo pernai birželį ir dalyvavimas bendroje veikloje su žmona.
Bet išlaisvintoji M. Kolesnikova taip pat nepaprastai aktyvi. Populiarios baltarusių fleitininkės nuotykiai mums gerai žinomi ir vertinami kaip didvyriški. Ypač sujaudino, kad režimas ir jos sūnų Eduardą nuteisė net 8 metams… Penkerius metus apie jos likimą žinojome nedaug. JAV pastangomis išleista iš kalėjimo opozicionierė nenutilo. Jos priešiškumas Lukašenkos režimui akivaizdus. Tačiau…
Tarptautinės organizacijos „Freedom House“ Lietuvos skyriaus vadovas Vytis Jurkonis LRT televizijai sako, kad M. Kolesnikova labai aktyviai bendrauja su šalies politikais iš valdančiosios koalicijos, mėgindama juos įtikinti panaikinti sankcijas Baltarusijai. Interviu „The Financial Times“ ji kvietė Europos lyderius atnaujinti derybas su Minsku, kad, esą, jis būtų atitrauktas nuo Maskvos ir iš kalėjimų išleistų daugiau politinių kalinių.
Viena iš sričių, kur, anot jos, būtų galima ieškoti sąlyčio taškų – tai „Belaruskalij“ trąšų tranzito atnaujinimas per Lietuvos teritoriją, ką neva rekomenduoja ir Vašingtonas. Bet Lietuvos vadovai neigia versiją, kad JAV, tarpininkavusios politinių kalinių išlaisvinimui, reikalauja sankcijų panaikinimo trąšoms.
Bėglė iš kaimyninės šalies taip pat pasisako už „baltarusių mobilumo didinimą tarp Minsko ir Vilniaus“, t.y. keleivių pervežimo skatinimą. Dabar autobusų maršrutai į Minską ir atgal yra gerokai apriboti… Tarp premjerei Ingai Ruginienei išsakytų pageidavimų M. Kolesnikova siūlo tarp dviejų sostinių paleisti elektrinį traukinį, taip pat grąžinti atstovybes į Minską. „Štai kas įdomu: Rusija kariauja su Ukraina, bet Rusijoje yra Europos šalių pasiuntinybės. O Baltarusija su Ukraina nekariauja, tačiau ES neturi Minske savo atstovybių…“, – svarstė opozicienierė. Ji taip pat pasisakė už kultūros organizacijų atkūrimą jos tėvynėje, pavyzdžiui, Goethe‘ės instituto…
Kol Lietuvos politikai tylomis stebi M. Kolesnikovos retoriką, Lukašenkos administracijos propagandistas Mukovizčikas atkirto, kad Minskui nėra poreikio, jog kokie nors Briuselio samdiniai „išlaisvintų ausis vakarietiškoms vertybėms tarsi makaronams kabinti“. Jis perspėjo, kad taip Vakarai nori atnaujinti ardomąją veiklą.
O Lietuvos politikai? Įvairiose diskusijose valdantieji bando zonduoti visuomenės nuotaikas, atsargiai užsimindami, jog „Nemuno aušros“ reikalavimai panaikinti sankcijas Minskui yra racionalūs, nes, esą, antai ir JAV eina ta linkme. Štai netgi krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas teigė, kad pajamas, gautas už tranzitą, neva būtų galima skirti kaip paramą Ukrainai, o sausio mėnesį europarlamentaras Vytenis Povilas Andriukaitis interviu LRT.lt reikalavo, jog Lietuva turėtų atnaujinti trąšų tranzitą.
Tvirčiausiai kol kas laikosi Prezidentas Gitanas Nausėda. „Aš būsiu tarp tų, kurie tvirčiausiai reikalaus šitų sankcijų pratęsimo“, – „Žinių“ radijui antradienį sakė šalies vadovas. Taip jis paneigė tendenciją, kad artėja santykių su Rusiją remiančiu režimu atšilimas.