Šių metų spalį sukako šimtas metų, kai gimė Edvardas Veingertneris (1925–2016) – mokytojas, gamtos mylėtojas, medžiotojas ir Prienų krašto šviesuolis. Minėdamas šią sukaktį Prienų krašto muziejus kviečia prisiminti žmogų, kurio gyvenimas grįstas pagarba gamtai, darbui ir žmogui.
Edvardas Veingertneris gimė 1925 m. spalio 22 d. Prienuose, kelių meistro šeimoje. Mokėsi Prienų pradinėje ir septynmetėje mokykloje. 1944 m. buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje, kovėsi fronte, buvo sužeistas ir 1947 m. grįžo į tėviškę.
Tais pačiais metais pradėjo pedagoginį kelią: dirbo Pakuonio progimnazijoje, vėliau mokėsi ir 1954 m. baigė Švenčionių pedagoginę mokyklą, įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę. 1955 m. sugrįžo į Prienų kraštą, dirbo Prienų II ir Revuonos vidurinėse mokyklose, dėstė istoriją, rusų kalbą, vadovavo mokyklos istorikų ir rusų kalbos būreliams. Jo vadovaujami mokiniai dalyvavo olimpiadose, rengė mokyklines parodas, domėjosi gamta ir krašto istorija.
Už nuopelnus švietimo srityje ir aktyvią veiklą Edvardas Veingertneris buvo apdovanotas Švietimo ministerijos padėkomis ir ženklu „Už gerą darbą“. Jį gerbė kolegos, mokiniai ir bendruomenė – už ramų būdą, žmogiškumą ir ištikimybę darbui. Baigęs mokytojavimą, jis dar aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime, rūpinosi krašto gamtos išsaugojimu ir puoselėjo medžioklės kultūrą.
Apie savo senelį šiandien pasakoja jo anūkas Edgaras Veingertneris, tęsiantis šeimos tradiciją ir išsaugojęs ryškų senelio atminimą.
Koks ryškiausias Jūsų prisiminimas apie senelį?
Būtų sunku išskirti vieną ryškiausią prisiminimą. Jis pats kaip asmenybė buvo ryškus. Dar neteko sutikti antro tokio žmogaus, apie kurį žmonės atsilieptų tik geru žodžiu. Gatvėje sutikus jo mokinį, draugą ar kolegą visi apie senelį atsiliepdavo tik teigiamai, jį prisimenu su šypsena veide, kadangi jis turėjo subtilų humoro jausmą, o anekdotų žinojo, turbūt, daugiau nei pats anekdotų karalius.
Koks buvo senelis kasdienybėje, griežtas, švelnus, o gal daugiau draugas nei mokytojas?
Na, aš jį visada prisiminsiu kaip mokytoją iš didžiosios raidės, jis mane daug ko išmokė gyvenimiškose situacijose, paklojo pamatus mano karjerai. Kasdienybėje senelis buvo švelnus, visada su nuotaika, jei ir iškrėsdavau kokią šunybę, visada mane pamokydavo žodžiu, pasitelkdamas pavyzdį, ko daryti negalima. Jo griežto nei kasdienėje, nei profesinėje veikloje nelabai ir įsivaizduoju.
Ką jis labiausiai mėgdavo veikti gamtoje, ką Jums pasakojo apie mišką ar gyvūnus?
Senelis buvo gamtos žmogus. Nuo pat vaikystės jo gyvenimas buvo surištas su gamta, Nemunu. Jo tėtė Otto prižiūrėdavo Nemuną nuo Prienų iki pat Alytaus, tad valtyje ir senelis praleisdavo ne vieną dieną per savaitę. Senais laikais, kai dar nebuvo Kauno HE, jie kartu su tėte netoli Prienų yra pagavę 32 kg lašišą, tai didžiausias jų laimikis, už kurį tais laikas galėjo įsigyti karvę. Na, o vėliau, grįžęs iš Antrojo pasaulinio karo (tarnavo fronte, pirmose linijose) tapo medžiotoju. Jo medžiotojo stažas siekė daugiau kaip 60 metų! Tą meilę gamtai jis perdavė ir man. Nuo pat vaikystės vesdavosi kartu tiek į žvejybą, tiek į medžioklę. Visada laukdavau, kada po studijų ar darbų savaitės galėsiu ištrūkti į mišką. Manau, kad medžioklė ir žvejyba jo gyvenime užėmė panašią dalį. Apie nuotykius Nemune jis parašė atsiminimų knygą, na, o apie medžioklę nespėjo.
Kokią vertybę ar gyvenimo pamoką iš jo gavote?
Na, pamokų esu apturėjęs tikrai daug, bet gal tokia įsimintiniausia būtų, kad gyvenime visada turi išlikti žmogiškas ir stengtis sutarti tiek su studentu, tiek su Prezidentu.
Kaip jausdavotės būdami kartu su seneliu, kas Jus labiausiai jungė?
Kaip žuvis vandenyje. Manau, kad mus labiausiai jungė gamta. Jis mane nuolat mokė, kad medžioklė nėra tik dėl sumedžioto gyvūno, ar žvejyba dėl sugautos žuvies, kad reikia mėgautis procesu, buvimu gamtoje, ją tausoti ir puoselėti. Jis turėjo gerą aurą, stiprų ryšį su gamta, būdamas su juo visada jausdavausi, kaip savo mėgstamiausioje gyvenimo pamokoje.
Kaip manote, kaip senelis norėtų būti prisimenamas Prienų krašte ir jūsų šeimoje?
Manau, kad jis norėtų būti atsimenamas, kaip Mokytojas, kuris mokė gyvenimiškais pavyzdžiais, pasitelkdamas subtilų humoro jausmą, kad mokiniai jo pamokas prisimintų su šypsena ir jos išliktų ilgam jų galvose. Mano galva, senelis pasiekė tai, ko norėjo, nes dabar kas nors kiek jį pažinojo ir skaito šį tekstą, net neabejoju, kad išspaudžiate šypseną veide, prisimindami jo pamokas ar pasakotą anekdotą.
Na, o minint senelio šimtmetį, savo ruožtu norėčiau Prienų krašto muziejuj padovanoti dar mano prosenelio naudotą, rankų darbo virvių pynimo ratą, prie kurio vaikystėje teko padirbėti ir man.
Dėkojame Edgarui Veingertneriui už nuoširdų pokalbį ir pasidalintus prisiminimus apie senelį.
Edvardo Veingertnerio šimtmetis – tai ne tik data kalendoriuje. Tai proga dar kartą prisiminti gerą, šviesų žmogų, kuris visą gyvenimą dirbo iš širdies, mylėjo žmones ir gamtą. Jo darbai ir pavyzdys tebėra gyvi, juos mena šeima, mokiniai, pažįstami, visi, kurie jį sutiko. Tokie žmonės, kaip Edvardas Veingertneris, palieka po savęs šilumą, ne žodžiais, o darbais, kuriuos darė tyliai, bet nuoširdžiai.
