Saulėtą dieną leidomės į kelią – ne tik kojomis, bet ir širdimi. Po mūsų kojomis linguojančios pievos, virš galvų šnabždantys medžiai… Keliaujant per mišką, jis visus apkabino tyliai, švelniai, tarsi senas draugas, primindamas, kaip gera tiesiog būti – kartu. Net nepajutome, kaip sustojo laikas, užsimiršo rūpesčiai. Likome tik mes – žmonės ir gamta, mėlynas dangus, susilieję viename žingsnyje, viename jausme… Šį žygį susirinko globą svarstančios, ją jau atradusios ir palaikančios šeimos.
Žingsniavome, kol atvykome į „Nibrių žirgynėlį“ – vietą, kurioje atradome svetingumą, šilumą ir tikrą bendrystę. Čia gimė tai, kas leidžia patirti begalinę meilę – žmogui, žirgui, gamtai. Vaikščiodami suvokėme, kad šviesūs darbai gimsta ten, kur gyvena nuoširdumas, kur gamtos ir meilės pripildytose erdvėse viskas tampa tikra, apčiuopiama, gyva šiluma.
Nuoširdūs, gamtą mylintys „Nibrių žirgynėlio“ šeimininkai, tarsi dar negalintys atsistebėti savojo krašto grožiu, pasitiko mus su šypsenomis ir atvėrė savo ūkio pasaulį – su gyvūnais, istorijomis, pasakojimais. Tai buvo kelionė, užbūrusi garsais, vaizdais, kvapais, buvimu drauge. Visi, apkabinti gamtos, žilagalvio Nemuno ir senojo miško, jautėme, kaip svarbu – būti kartu.
Žygis buvo pilnas džiugesio ir potyrių. Kalbėjomės, džiaugėmės nuveiktais darbais, dalijomės globos istorijomis, kurios jautriai įsirašė į kiekvieno širdį. Vaikai žaidė, juokėsi, jautėsi mylimi ir saugūs – tą akimirką svarbiausia buvo ne žodžiai, o buvimas šalia. Išžygiuodami nuoširdžiai dėkojame „Nibrių žirgynėlio“ šeimininkams – žmonėms, kurių namai tapo jaukia priebėga mūsų žygiui už vaikų globą.
