Vilija Čiapaitė
Prieš keletą dienų, lietui nuplovus pievas ir medžius, sodri žaluma ėmė spindėti dar ryškiau ir pakvietė į saulės nuauksintą Serbentinės kaimą Naujosios Ūtos seniūnijoje. Čia, Aldonos Lietuvininkienės sodyboje, kasmet atgyja ne tik gamta, bet ir nuo laiko papilkėjęs klojimas – autentiška senojo kaimo teatro erdvė. Ant jo aslos galima ne tik patrepsėti, bet ir prisiminti Julijos Žemaitės aprašytą trobų pasaulį. Kiemas stebina senaisiais ūkio padargais, kvapnus šienelis vilioja pasivolioti, o svečius pasitinka kaimiškas svetingumas: naminis sūris, šviežias medus ir gira. Netoliese pamatai, kaip rasos lašas ant dobilo žiedo švyti ir čia gamta gyva, kupina ramybės… Armonikos ir būgno garsai leidžia atsidusti: och, ta nostalgija…
Festivalio atidarymas
XX klojimo teatrų festivalį „Vėtrungė 2025“, skirtą Julijos Žemaitės 180-osioms gimimo metinėms, iškilmingai atidarė charizmatiškasis bitininkas Tautvydas Vencius. Dar prieš ceremoniją jis kleve pastebėjo bičių spiečių – gamtos palydą teatro šventei. Svečius pasveikinęs bitininkas pajuokavo apie apylinkėse klaidžiojančią mešką ir kiekvienam kolektyvui pažadėjo įteikti po simbolinę „raganaitę“, kaip sėkmės talismaną.
Klojimo teatro himnas nuskambėjo taip, kad jo aidas nuvilnijo per aplinkinius gojus:
Serbentinės klojimas gyvuoja,
Kvepia šienas ir širdžiai smagu,
Čia kaimynai, vaikai ir anūkai
Susirinkę vėl džiaugsis teatru!
Susirinkusiuosius pasveikino Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius bei žemės ūkio viceministras Andrius Palionis, pabrėžęs, kad kaimo žmogaus emocijos – natūralios ir nesuvaidintos, todėl visuomet gera sugrįžti į Serbentinę.
Spektakliai ir dalyviai
Festivalį pradėjo Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Vėtrungė“ su literatūrine kompozicija „Julija Žemaitė… 180“. Toliau scenoje pasirodė trupės iš Panevėžio, Trakų, Prienų rajonų ir Birštono savivaldybės:
Prienų KLC teatras „Langas“ (scen. autorė ir rež. Alma Vaišmintienė) – poetinė mozaika „Prie Nemuno“; Panevėžio dramos studija „Arka“ (rež. Rima Žostautienė) su nuotaikinga komedija „Kraičio gavo dėžę“; Siponių bendruomenės teatras (rež. Asta Letkauskienė) su K. Čiplio-Vijūno komedija „Jubiliejus“ („Medinė piela“); Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras Vėtrungė“ (II pasirodymas, rež. Anelė Lukjačuk), kaip ir derėjo, su J. Žemaitės „Piršlybos“; VšĮ Trakų kultūros ir meno centro Dusmenų kultūros namų dramos mėgėjų kolektyvas „Dusmena“ (rež. Rima Karsokienė) – V. Miliūno „Viskas bus gerai“ ir Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro teatro kolektyvas „Žaltvykslė“ (rež. Angelė Jaruševičienė) su Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Paskubėjo“.
Tarp pirmosios ir antrosios dalių kvepėjo tradicinė šiupininė. Prisiragavus, prie klojimo laukė dar trys spektakliai, o diskusijos apie matytus pasirodymus netilo.
Gamta – tarsi scenos partnerė
Vidurdienį laukuose traktorius vartė šieną, o ilgakojis gandras, it tikras kiemo šeimininkas, išdidžiai braidžiojo po pievą. Atrodė, kad net žilagalvis ąžuolas tarsi ploja plačiais lapais kiekvienam aktoriui, nešdamas sėkmės ir tikėjimo žinutę: kai kitąmet boluos vėtrungė virš klojimo, vėl sugrįšime čia pasidžiaugti nuostabia gamta ir nuoširdžiais mėgėjų teatro pasirodymais.
Baigiamoji nata
XX „Vėtrungės“ festivalis dar kartą patvirtino: kaimo klojimo teatras gyvas tiek, kiek gyvi mūsų prisiminimai ir bendrystę puoselėjanti dvasia. Kol šienas kvepės, o gandrai matuos pievas ilgais žingsniais, tol lauksime dar ne vienos vasaros popietės, kai Serbentinėje po boluojančia vėtrunge skambės nuoširdus juokas ir plojimai.