Vidmantas Venclovas
Aleknavičių šeimos hobis fotografijai prasidėjo dar nuo Arūno tėvo Antano, kuris buvo fotografijos aistruolis ir tuo užkrėtė sūnų. Pasak Arūno, jis dažnai matė tėvą užsidariusį tamsiame kambaryje ir po „raganavimo“ su ryškalais ant specialaus popieriaus atsirasdavo vaizdai – nuotraukos. Vėliau ir Arūnas ryškindavo nuotraukas, o jau ketvirtoje klasėje jam buvo padovanotas fotoaparatas FED 3, kuris galutinai įtraukė vaiką į vaizdų medžioklę. Kartu Arūnas užkrėtė šia liga ir beveik visus klasės draugus. Tiesa, tėvas ne visada galėjo skirti daug laiko smalsiam vaikinui, todėl jis pasibeldė į Prienų fotomeno būrelį, kuriam vadovavo Vincas Staniulis.
Anot Arūno, antros vidurinės mokyklos istorija tikrai užfiksuota jo bendraklasių fotografijose.
O dabar prasidėjus skaitmeninės fotografijos erai situacija pasikeitė, bet noras pagauti unikalų kadrą niekur nedingo. Smalsumo keliai yra nuvedę į visus Lietuvos kampelius bei Austrijos, Norvegijos, Juodkalnijos, Lenkijos miškus ir kalnus. Užkietėjęs fotografas įsitikinęs, jog gražiausi kalnai – Norvegijoje. Jau yra pavykę organizuoti iš išvykų į Norvegijos kalnus nuotraukų parodas. Tie nuostabūs vaizdai tiesiog keri.
Arūnas pripažįsta, jog fotografavimas – tai viso gyvenimo hobis, kuriam visada privalu surasti laiko. Nepakartojamų vaizdų paieškos tęsiasi, o aptikus skubi pasidalinti vaizdais su kitais.
Pasak Arūno, jo, kaip fotografo, tikslas – parodyti žmonėms, kokia unikali yra mūsų krašto gamta ir jos žmonės. Užfiksuotos akimirkos padeda atskleisti mūsų krašto grožį.
Gal todėl Arūno gyvenime kiekvienas savaitgalis yra lyg naujų atradimų kelionė, kurioje jis susilieja su aplinka ir bando pratęsti pamatytą akimirką, paspaudęs fotoaparato mygtuką.
Ir šis procesas neturi pabaigos, nes tai jo, Arūno Aleknavičiaus, gyvenimas.
