Saulėtas, šiltas buvo balandžio 3-iosios vakaras su prof. habil. dr. emeritu Algimantu Petru Matusevičiumi, kuris pristatė savo prisiminimų knygą „Gyvenimo keliu“. Nuostabą ir pasigėrėjimą kėlė emerito iškalba, švarus ir taiklus pasakojimas apie savo vaikystės, jaunystės, brandos metus, apie mokslinę veiklą, mokslo draugus, mokslinius išradimus. Svarbiausius faktus iliustravo skaidrėse sudėtos nuotraukos, kita informacija.
Nėra lengva taip grakščiai, taktiškai perteikti patirtis, kuriose pynėsi džiaugsmas ir skausmas, blaškėsi viltis su nežinia, ypač karo metais, kai buvo ištremti tėveliai, nacionalizuota sodyba, kai baimė nelyg šešėlis persekiojo tiesą, varžė laisvą žodį. Duoną užsidirbti A. P. Matusevičius išmoko anksti, būdamas vaikas. Prienų rajone esantis Medvišių kaimas, kuriame prabėgo gražiausi vaikystės metai, tapo daugiau nei gimtinė, ten įleistos šaknys. Istorinė atmintis visada gyva, ji mena svarbiausius momentus, nuolat sugrįžta ir aplanko vietas, kuriose augta, mokytasi, įgytas veterinarijos gydytojo, parazitologo, farmakologo išsilavinimas, apgintos disertacijos, vykdyti laboratoriniai tyrinėjimai, apdovanojimais įvertinti nuopelnai mokslui.
A. P. Matusevičius su didele pagarba ir meile kalbėjo apie sutiktus mokslininkus, kurso draugus, savo šeimą, vaikaičius. „Gyvenimo keliu“ švelniausius žodžius skiria savo žmonai Irutei, kurią likimas po 55-erių bendro gyvenimo metų išsivedė anapusiniais vieškeliais. Bet jos žodis, šilta ranka ir šypsena lydi kasdien, žvelgiant pro vienišo buto langą, rašant knygą, ieškant žmogaus.
Mes visada ieškome žmogaus ir labai džiaugiamės sutikę artimą sielai, paprastą, empatišką, geranorišką, aukštos dvasinės kultūros.
Gražiausiomis eilėmis ir nuoširdžiausiais žodžiais emeritui dėkojo buvusi ilgametė buvusios Lietuvos veterinarijos akademijos bendradarbė Violeta Bakutienė, literatūrinių kompozicijų kūrėja, TAU lektorė, kalbos premijos laureatė, akcentuodama profesoriaus kuklumą, darbštumą, kruopštumą ir didelį atsakomybės jausmą.
A. P. Matusevičius knygoje dalijasi vienatvę praskaidrinančiu buvimu Birštone, pasivaikščiojimu Nemuno pakrantėmis, tekančio vandens šnaresiu, paukščiais, paukšteliais, paukštyčiais, kurių tiek daug kurorte: „Birštone aš esu nors ir vienas, bet jau ne vienišas, kartu su supančia gamta ir jos teikiamais malonumais.“ (Gyvenimo keliu, p. 143).
Prisilietęs prie kito gyvenimo ir pats keitiesi, panyri į savo istorijos vingius, į dabartį, kuri kinta kiekvieną mirksnį.
