Gruodžio 25 d. sukanka 190 metų nuo garsaus dailininko ir mozaikininko Nikodemo Silvanavičiaus gimimo. Šiai progai paminėti gruodžio 4 d. Birštono muziejus surengė edukacinę ekskursiją Birštono gimnazijos moksleiviams, kuriuos lydėjo mokytoja Laima Kučiauskienė. Ekskursijos metu moksleiviai aplankė aplinkines bažnyčias, kuriose saugomi N. Silvanavičiaus nutapyti paveikslai. Šią išskirtinę kelionę praturtino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyr. tyrėja, rinkinio kuratorė ir menotyrininkė Dalia Tarandaitė, kuri supažindino dalyvius su kiekvienos bažnyčios istorija ir dailininko kūryba.
Ekskursijos dalyviai aplankė Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčią, Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčią, Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią ir Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Visur buvo apžvelgti Nikodemo Silvanavičiaus kūriniai, kurie iki šiol žavi kruopščia atlikimo technika ir detalių tikslumu.
Nikodemas Silvanavičius, savo kūrybiniu keliu apjungęs Baltarusiją, Rusiją ir Lietuvą, šiandien pristatomas kaip dailininkas, palikęs gilų pėdsaką meno pasaulyje. Jo gyvenimo istorija ir kūryba įkvepia ne tik menininkus, bet ir plačiąją visuomenę.
Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 m. Cincevičių kaime, augo valstiečių šeimoje. Jo talentas piešimui neliko nepastebėtas Molodečno dvarininko, kuris 1855 m. padėjo jaunuoliui išvykti mokytis į Sankt Peterburgo Dailės akademiją. Deja, dėl tėvo ligos N. Silvanavičius 1863 m. turėjo nutraukti mokslus, nors jau buvo gavęs laisvojo dailininko tapytojo vardą. Grįžęs į gimtinę, jis atsidūrė politinių neramumų sūkuryje, kai buvusioje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje kilo sukilimas.
Sukilimo įkarštyje 1864 m. Nikodemas persikėlė į Vilnių – arčiausiai gimtinės buvusį didmiestį. Čia 1864–1866 m. veikė jo dirbtuvė, kurioje tapė portretus ir religinius paveikslus bažnyčioms. Būtent Vilniuje užsimezgė svarbūs ryšiai su Ignu Kvinta, būsimo Birštono kurorto savininku. Ši pažintis atvėrė naujas galimybes, tačiau numalšinus sukilimą kultūrinis gyvenimas Vilniuje merdėjo, ir dailininkui teko grįžti į Sankt Peterburgą.
Sankt Peterburge 1866 m. N. Silvanavičius vėl įstojo į Dailės akademiją, šįkart į mozaikos skyrių, kurio studentai kūrė mozaikas Šv. Isakijaus soborui. Baigęs studijas 1870 m., jis 33 metus dirbo akademijos mozaikos dirbtuvėse. Čia menininkas kruopščiai sudėliodavo monumentalias kompozicijas, kuriose gyvai atsiskleisdavo spalvų ir detalių harmonija. Vienas garsiausių jo darbų – „Judo pabučiavimas“ vis dar puošia Šv. Isakijaus soboro interjerą. Jo mozaikos buvo eksponuojamos nuo Sankt Peterburgo iki Paryžiaus.
Nepaisant ilgamečių įsipareigojimų mozaikos dirbtuvėse, Nikodemas neapleido tapybos. Religiniuose paveiksluose atsispindėjo akademinis piešinys ir tikslios kompozicijos, nors tyrinėtojai pabrėžia, kad jie nebuvo itin originalūs. Tačiau jo portretai ir buitinio žanro darbai – tai, kuo menininkas išsiskyrė. Nikodemui buvo artimas kaimo žmonių paprastumas ir natūralumas, kuriuos jis jautriai perteikdavo savo paveiksluose.
Intensyvus darbas Sankt Peterburge alino dailininką, todėl jis mielai leido vasaras Birštone, kur Ignas Kvinta turėjo dvarą ir kurortą. Apie 1880 m. Vytauto kalno papėdėje Silvanavičius pasistatė vilą, kurioje vėliau gyveno jo žmona Pelagėja ir neįgalus sūnus Juozapas. Menininkas tuo metu nutapė religinių paveikslų Nemajūnų, Punios, Jiezno ir Stakliškių bažnyčioms, o jo portretai, tokie kaip „Lietuvaitė iš Jiezno“, įtvirtino jo, kaip talentingo portretisto, reputaciją.
Po žmonos mirties, išėjęs į pensiją, 1901 m., N. Silvanavičius persikėlė gyventi į Birštoną, kur savo viloje įsirengė dirbtuvę. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas privertė jį pasitraukti į Rusijos gilumą. Sunkiomis sąlygomis gyvendamas, dailininkas toliau tapė, bet pablogėjusi sveikata ir prastos gyvenimo sąlygos palaužė menininką. Nikodemas Silvanavičius mirė 1919 m. gegužės 21 d., pakeliui į Lietuvą, apsistojęs Vileikoje.
Daugiau nei pusę amžiaus dailininko atminimas buvo užmirštas. Tik 1989 m. Prienuose ant namo, kuriame gyveno N. Silvanavičius, buvo atidengta atminimo lenta, o Birštone viena iš gatvių pavadinta jo vardu. Sakraliniame muziejuje Birštone saugomi du šio dailininko originalūs darbai, tai „Šv. apaštalas Tadas Judas“ ir Kunigo Jono Karvelio portretas, o Birštono muziejuje šiuo metu veikia nuolatinė dailininko darbų faksimilių ekspozicija, liudijanti apie jo meistriškumą ir svarbą regiono kultūrai.
Nikodemas Silvanavičius – ne tik talentingas menininkas, bet ir unikalus istorijos liudininkas, kurio gyvenimo ir kūrybos kelias primena apie neblėstančią meno vertę.
Parengė Birštono muziejaus muziejinės veiklos administratorė Irma Kereišienė
