Mindaugo gyvenimo palydovas – saksofonas

Saksofono muzika mane žavi nuo vaikystės. Būdama koncertuose ir išgirdusi grojant saksofonu, visada prisimenu nuostabius vakarus gimtajame miestelyje. Tada, vasaros vakarais, išėjus į kiemą, klausydavomės tolimo miestelio gyventojo saksofono grojimo. Muzika buvo tokia nuostabi, kad net lakštingalos nutildavo ir turbūt su mumis jos klausydavosi, o ši, it muzikinė marška, nuklodavo ne tik netoliese esančias aviganes, bet ir kiemus, kuriuose, pasirodo, rinkdavosi kaimynai pasiklausyti nuostabių muzikos garsų.

Laikas visko valdovas, gebantis nukelti į prisiminimų jūrą, tačiau tikrovė irgi turi savito šarmo. Dažnai koncertuojantys Birštono meno mokyklos saksofonistai mane visada prikausto dar vaikystėje girdėtais muzikos garsais. Tad nutariau pakalbinti šios mokyklos mokytoją, visą sielą atidavusį šiam nuostabiam instrumentui Mindaugą Bivainį.

Mažas pianiniukas, kuris teturėjo vieną ar pusantros oktavos, buvo jo pradžiamokslis. Juo jis sugebėdavo ne tik triukšmauti, bet ir pagroti populiaresnes rusiškas melodijas. O posūkis saksofono link buvo labai paprastas. Vakarais, kai tėvai žiūrėdavo televizorių, prie jo prilipdavo ir jis. Kartą buvo transliuojamas koncertas ir jo metu, pritariant orkestrui, grojo saksofonistas. Tada vaikas tėvams pasakė, kad nori groti tokiu instrumentu. Netrukus tėvukas, laikydamas laikraštį, pasikvietė jį ir paklausė, ar tikrai nori groti saksofonu, nes rado skelbimą, kad į Utenos muzikos mokyklą priimami vaikai, norintys išmokti šiuo instrumentu groti. Ir kaip nesutiksi! Nuėjo pas mokytoją Evaldą Beinoravičių. Šis bandė prikalbinti Mindaugą groti klarnetu, motyvuodamas, kad jei mokės juo groti, laisvai galės groti ir saksofonu. Tačiau, kaip sakė pašnekovas, jis buvo užsispyręs kaip žemaitis: „Noriu groti saksu, ir viskas”. Taigi prasidėjo mokslai. Draugai bėgiojo stadione, žaidė futbolą, o jam solfedis, muzikos pamokos. Pasak Mindaugo, susisuko protelis ir nutarė nelankyti muzikos mokyklos. Tėvai buvo tolerantiški ir suprato, kad laikui bėgant vaikas susivoks, ir paėmė jam akademines atostogas. Po pusmečio būsimas saksofonistas vėl pradėjo lankyti muzikos pamokas. Baigęs mokyklą reikėjo rinktis – mokytis toliau ar mesti muzikavimą. Jau būdamas dešimtoku jis pasirinko tolimesnį kelią su saksofonu. Įstojęs į Vilniaus konservatoriją mokėsi muzikavimo saksofonu vingrybių. Baigęs mokslus konservatorijoje išgirdo, kad toliau mokytis gali Vilniaus arba Kauno VDU akademijoje. Pasirinko Kauną. Tuomet į vieną vietą taikėsi keturi pretendentai, ir jam pavyko, nors širdis labai spurdėjo. Čia mokėsi toliau. Dėstytojas Genadijus Afanasjevas, kuris mokė Vilniaus konservatorijoje, dalinosi muzikine patirtimi ir Kaune. Mokslams einant į pabaigą keturi jaunuoliai, sušokę automobilin, pradėjo ieškotis darbo. Aplėkė ne vieną muzikos mokyklą, neišskiriant ir Birštono. Tuometinė direktorė pasiliko jo duomenis, tačiau laikas ėjo, jokių žinių vaikinas nesulaukė nei iš Birštono, nei iš kitų mokyklų. Taip likimas susiklostė, kad vienam Mindaugo draugui Birštono meno mokyklos mokytoja Renata pasakė, kad reikalingas saksofono klasės mokytojas. Tada Mindaugas ir „užsikabino“. Atvykęs į Birštoną, buvo priimtas. Pagaliau, tai nebuvo šiaip likimo pokštas. Čia jis pradėjo draugauti ir su ta pačia Renata, kuri ir tapo jo žmona.

Jau per 12 metų dirbantis saksofono klasės mokytoju Mindaugas išugdė daug mokinių. Jo profesionalo kelias gana sunkus ir sudėtingas, nes, pasak jo, grojimas saksofonu neturi atostogų. Jei nepagrosi keletą dienų, iškart jauti diskomfortą. Tai monotonija ir kasdienybė, tačiau koncertuodamas ir matydamas klausytojų veidus, jų šypsenas, supranti, kad darbas vertas tų šypsenų. Taigi saksofoną reikia mylėti, tada ir jis tave mylės. Pagaliau, pasak jo, jei nori tapti profesionalu, būtina daug dirbti ir dalelę savo gyvenimo pašvęsti mylimam muzikos instrumentui.

Mindaugo mokiniai mokosi grojimo niuansų, jiems būtina išmokti skaityti natas. Dabar jaunimas tingi mokytis, tačiau mokytojas labai išradingas – vyksta savotiškos pamokos – žaidimai, kurių metu mokiniai ir mokosi skaityti natas, jų vietas penklinėje. Tačiau, pasak Mindaugo, jis nesistengia ruošti profesionalų, nes dauguma jaunųjų – saksofonistai mėgėjai.

Tačiau mokinius Mindaugas moko ne tik natų skaitymo. Jis stengiasi įskiepyti meilę instrumentui, kuriuo kada nors jie gal norės groti. Pasak jo, pedagogika jam yra maloni, tačiau jei pats negalėtų groti – būtų blogai. Jis, mokydamas vaikus, jaučia, kurie gali tapti ir profesionaliais saksofonistais. Jo, kaip pedagogo, tikslas – įskiepyti principą, pakloti tvirtus pamatus, ant kurių patys mokiniai galėtų statyti vieno, dviejų ar trijų aukštų namą. Be to, jis pridūrė, kad muzikos kūrinių nėra negražių – yra tik negražus atlikimas, o tai didelis svertas statant muzikos namą. O muzikiniai kūriniai, atliekami saksofonu, klausytojams būna malonūs, jie jaučiasi pakylėti, o pats Mindaugas klausydamasis girdi visus nukrypimus, falšą. O tai jau profesionalo žvilgsnis.

Mindaugas pedagogo specialybės nekeistų kita. „Esu konservatyvus ir mėgstu savo darbą. Viskas, kas laiko išbrandinta ir tikra, man labiau prie širdies“, – atsakė paklaustas, ar pasinaudotų pasiūlymu groti didžiojoje scenoje, ir pridūrė – „tenka groti su rimtais muzikantais, bet mano darbas patikrintas ir man malonus“.

Dar pakalbėjome apie saksofonus, kuriais jam yra tekę groti, kokie kiekvieno privalumai, o, pasak pašnekovo, kitu saksofonu groti tai kaip sėsti už kitokio modelio automobilio vairo, reikia tik truputį pavažiuoti ir žinai, kaip viskas yra, taip ir su šiuo neįnoringu instrumentu, kuris Mindaugą lydi muzikiniu gyvenimo keliu.

Paklaustas, kaip jis jaustųsi, jeigu iš jo atimtų saksofoną, jis atsakė, kad būtų blogai, nes tai jo gyvenimo dalis.

Vilija Čiapaitė