Mes – to paties kamieno šakelės arba atžalos. Mūsų protėviai, susispietę prie upelių, gaudė žuveles, vėžius, prisijaukino gyvulius, augino grūdines kultūras. Jie gyveno urvuose, be langų ir lubų, šildėsi ugniakuruose. Ugnies atradimas padėjo atsiskirti nuo žvėrių pasaulio, pavyko apdirbti akmenį, medį, sukurti būtiniausius darbo įrankius.
Mūsų gyvenvietė brangi savo senumu, priešistoriniais radiniais, Žvėrinčiaus kalnu. Iš šios versmės kilę mūsų seneliai, čia pasisemti fizinių ir dvasinių jėgų sugrįžta jaunoji karta. Kaimui būdinga darna ir vienybė. Nėra tekę kam nors susipykti, kerštauti. Senovinė kultūra pasireiškia ir mūsų tarpusavio santykiuose.
Per kelis tūkstančius metų kaimas kultūrėjo, klestėjo, tapo industriniu, sunkų rankų darbą pakeitė technikos naujovės. Liko tik pirmykščiai vietovardžiai: Dzindzakė, Žvėrinčius, Vėžionys.
Kaimo bendrovė visuomet lygiuojasi į žymias asmenybes, visus žavi darbo didvyrių karta. Proto, drąsos ir jėgos pavyzdžiu laikomi garbės kolūkiečiai ir darbo pirmūnai: V. Kubilius, J. Žiūkas, J. ir I. Urnevičiai, A. Deltuva ir daugelis kitų, savo gyvenimus pašventusių gimtajam kaimui. Jie atlaikė visus sunkumus ir vargus, kol sukūrė galingą žemės ūkio sistemą. Aukšti darbo laimėjimai padėjo išvystyti gerą ekonominę bazę ir pakelti kaimo žmonių kultūrinį lygį.
Šiandien tradicinėje Derliaus šventėje buvo liūdna be kaimo žymūnų, trūko dalykinių pokalbių, tikslios matematinės logikos. Buvo graudu įvertinti esamą padėtį ir gėda už neatsakingumą, aplaidumą. Kai kaimas gamybos ir gerbūvio atžvilgiais jau buvo susilyginęs su miestu, absurdiška grįžti į senovę ir naudoti techniškai pasenusius įrankius.
Kaimo bendruomenė pasiryžo tęsti savo tėvų tradicijas ir žengti pirmyn. Šiluminė elektrinė, vandens ūkis, ūkiniai, kultūriniai ir buitiniai pastatai – tai bendras turtas, kuris skatina gyventi tvarkingai, bendražmogiškai.
Aldona Padegimaitė
